VI Velykų sekmadienis C 2019

Kūnui – deguonis, o sielai – meilė

„Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, – įžvalgiai sakė poetas Robertas Southwellas. Iš pirmo žvilgsnio šis posakis nelogiškas. Yra žinoma, kad žmogaus organizmui vidutiniškai kasdien  reikia net 40 kg deguonies. Per dieną įkvepiame net apie 10000 litrų oro. Taigi ne meilė, o deguonis užtikrina žmogaus gyvybines funkcijas. Tačiau jei žmogus nepriima Dievo meilės, ir jo esminis tikslas – tik savo kūno poreikių patenkinimas, tada jo dievas – pilvas (Fil 3, 19). Juk savo mąstymo ribojimas, nuolat dėmesį kreipiant vien į regimus – žemiškus – dalykus, yra savo sielos skurdinimas, vedantis į niekur…

Šio sekmadienio Geroji Žinia byloja apie Jėzaus meilės ir Jo žodžio neišardomą santykį bei apie gyvojo Dievo atėjimo, buvimo ir veikimo mumyse svarbą (žr. Jn 14, 23). Jo meilė yra tolygi Jo tiesų skelbimui bei liudijimui. Jo ištikimybė Tėvo valiai pranoksta aukščiausias pasaulio viršukalnes…

O kaip mes priimame Dievo žodį? Kas iš to, jei teologiškai pripažintume, kad Tėvas, veikiant Šventajai Dvasiai, siuntė Sūnų mūsų atpirkti, bet gyventume sau, o ne Viešpaties garbei. Juk net visų tikėjimo tiesų žinojimas, pagarbus Dievo vardo tarimas ir net Jo vardu stebuklingų ženklų darymas mūsų negalėtų nuvesti į dangų, jei savo širdyje visus gyvenimo pasiekimus bei laimėjimus priskirtume vien savo gabumams ir asmeninėms pastangoms (žr. Mt 7, 21 – 23). Tada iš tiesų paniekintume dangiškojo Tėvo valią, nes aukštyn kojomis apverstume nekintančius Jo globalios meilės principus ir Dievo vietoje pastatytume save, o ne Kristų.

2019 metų sausio 2 dieną popiežius Pranciškus, komentuodamas Kalno pamokslo vietą apie veidmainiškos maldos (žr. Mt 6, 5) pavojų, sakė:  „Yra ir krikščionių, kurie meldžiasi kaip papūgos. Ne tokia turėtų būti mūsų malda. Melstis – kalbėti iš širdies, iš vidaus“.  (…) Jis nori, kad malda būtų visada atviras susisiekimo su Juo kanalas, kad melsdamiesi nuoširdžiai su Juo bendrautume, suprasdami, jog esame Jo mylimi vaikai. Jis mus labai myli“.

Aiškėja, kad mūsų maldos nuoširdumas tiesiogiai liudija mūsų tikėjimo su Dievu bendrystės tikrumo lygį. Kuo labiau maldoje atsiduodame Jėzui, tuo daugiau Juo pasitikime. Ir kuo labiau Juo pasitikime, tuo daugiau Jį mylime, nes tikėjimas auga, kai, įdėmiai apmąstydami Dievo žodį, jį įsileidžiame į savo širdis. Taigi tikėjimas kyla iš klausymo arba skaitymo, o meilės darbai Viešpačiui bei artimui palaipsniui auga, kai leidžiamės vadovaujami Šventosios Dvasios. Tada mus valdo ne kieta Įstatymo raidė, o Dievo meilės švelni galybė (žr. Gal 5, 18).

Pirmasis Dvasios vaisius yra meilė (Gal 5, 22). Ji pranoksta pažinimą, nes ugdo, o pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1). Mąstymo galia – didi Dievo dovana. Bet kai žmogaus mintis ir vaizduotę užvaldo, pavyzdžiui, interneto informacijos gausybė, asmuo tampa savo netvarkingo pomėgio vergu, nes bėga niekada nebesugrįšiančios valandos, o jis vis tebesėdi prie monitoriaus ekrano, sukaustytas nematomų grandinių… Štai kodėl Jėzus, tapatindamas savo meilę su savo žodžio laikymusi, byloja apie klusnumo potekstę (žr. Jn 14, 23). Tik tada trivienis Dievas ateina ir, apsigyvenęs tikinčiojo širdyje, į ją lieja malonių gausybę, kai jis nuosekliai visur pirmumą stengiasi teikti pažintoms Biblijos tiesoms ir pačiai Tiesai – Jėzui. Pasak garsaus rašytojo Tomo Kempiečio, „juo labiau žmogus susikaupia savyje ir išsilaisvina nuo išorinių dalykų, juo lakesnė pasidaro jo dvasia ir kyla aukštyn be jokių pastangų, nes jis iš aukštybių gauna savo protui šviesos“.

Jėzus pabrėžia niekuo kitu nepakeičiamą Šventosios Dvasios veikimą mūsų kasdienybėje. Dievas Globėjas mus moko visko, ko reikia, kad būtume laimingi čia bei anapus, ir skatina prisiminti besąlygišką Jėzaus atsidavimą Tėvui, kad kaskart išdrįstume rinktis siaurą gyvenimo kelią, kuriuo ėjo Išganytojas, laikydamiesi Jo mokslo (plg. Jn 14, 26). Dievo Dvasia, tęsdama Jėzaus darbą mūsų gyvenime, tampa Vadove, Guodėja, Užtarėja, Įkvėpėja ir Mokytoja, kuri skuba mums padėti, kai, kartais nutolę nuo Dievo, jaučiame, kaip svarbu vėl kviesti Dvasią, kad Ji išlietų mūsų širdis gydančią ir atnaujinančią Viešpaties meilę (Rom 5, 5).  Užvis svarbiau žinoti, kad visi, kas tik leidžiasi vedami Trejybės trečiojo Asmens – Dvasios, – tampa Dievo vaikais (žr. Rom 8, 14), pašauktais blogį nugalėti gerumu (žr. Rom 12, 21), kad Dievo Karalystė žemėje augtų teisumu, ramybe ir džiaugsmu Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).

Tegul Dievo Dvasia mus veda kaskart arčiau Kristaus širdies pažinimo lobyno, nes, pasak šv. Maksimo Išpažinėjo, „Dievas mus pamilo ne tik kaip save patį, bet daugiau nei save patį“. Šventoji Dvasia, uždek mus troškimu alkti Jėzaus, nes tada mūsų mirtinguose kūnuose apsireikš Dievo jėga, padedanti nedvejojant atmesti  nuodėmės klastą ir šėtono gundymus, kad visa esybe vis laisviau veržtumės prie Dievo, suvokdami bei džiaugdamiesi šios tiesos išsipildymo palaima: „Viešpaties Dvasia ant manęs“ (Lk 4, 18). Tik Dvasia padaro Jėzaus žodį gyvą, visa kuria nauja ir patenkina visus mūsų egzistencinius poreikius. Šlovė triasmeniui Dievui!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content