XIV eilinis sekmadienis C 2019

Plati širdis – geriausias masalas

Jėzus, prisiimdamas žmogaus kūną ir apribodamas savo dievišką veikimą jame, turėjo specialų planą. Dievo Karalystę Jis norėjo skelbti ir plėsti per savo pasiuntinius, kurie Jo klauso, Juo pasitiki ir Jį myli. Kai žmogaus pradinis Dievo pažinimas kaskart auga ir pasiekia tokį tikėjimo lygį, jog Jėzaus asmuo ir Jo darbai tampa jo asmeninio gyvenimo ašimi, tuomet žmogaus širdis, veikiama malonės, išsiplečia (žr. 2 Kor 6, 13), ir jo atsinaujinęs protas priima sprendimus, atitinkančius tiesą Jėzuje (Ef 4, 21). Tada žmogaus laisve vis laisviau naudojasi Dievo Sūnus, nes Jo tobulo Sumanymo išbaigtumui – iki žmonijos istorijos pabaigos į Gyvenimą nusivesti kuo daugiau Jo Krauju išgelbėtųjų – reikia ne atsainiai Jam tarnaujančių samdinių (Jn 10, 13), bet tikinčiųjų, iš kurių vidaus plūsta gyvojo vandens srovės (Jn 7, 38).

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie 72 Jėzaus mokinius, kurie buvo pasiųsti aplinkiniams skelbti Dievo Karalystę (Lk 10, 9)… Sugrįžę jie džiaugėsi, kad Jėzaus vardu ligoniai net iš demonų nelaisvės buvo išvaduojami. Tačiau Jėzus sakė: „Jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).

Džiaugimasis vien dėl to, ką darome (net dėl Jėzaus vardo), nėra tikrojo Jame džiaugsmo priežastis. Jei žmogus pirmą vietą skiria gerų darbų darymui, o asmeninis bendravimas su Jėzumi dėl užsiėmimų gausos blėsta, iškyla pavojus susireikšminti, pradėti pasikliauti vien savo gebėjimais bei įgūdžiais; imti pateisinti savo nuodėmes ir nejučia tolti nuo paties Kristaus… Tada net stebuklingų ženklų darymas praranda antgamtinių nuopelnų garbę, nes tebegalioja Jėzaus perspėjimas: „Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 23).

Apaštalas Paulius mus moko, kad Dievo žodžio skelbimas turi atitikti dvasinio gyvenimo ugdymo pagreitį. Jis kalbėjo apie savitvardos būtinumą, nes kasdien turime atmesti niekuo nepagrįstus savo kūno įgeidžius, kad kitus mokydami, patys nepasidarytume atmestini (žr. 1 Kor 9, 27). Budėti, melstis ir daryti tikėjimo darbus – visos mūsų egzistencijos Kristuje įprasminimo trikampis. Taigi Jame būti yra svarbiau nei Jo vardu veikti. Mūsų džiaugsmas tik didėja, kai, būdami Jame, su ramia sąžine darome tai, ką privalome.

Apaštalas Petras žavėjosi Jėzumi ir bylojo: „Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ (1 Pt 1, 8). Augant meile Jam neišvengiamai stiprėja ir mūsų džiaugsmas, nebūtinai įgyjantis plačiausią šypseną. Kančioje nebūtina juoktis, bet užtat širdyje galime dar labiau džiaugtis. Kai pakliūname į visokius išmėginimus ir juos su tikėjimu ištveriame, tobulėjame. Tai – tikro džiaugsmo priežastis (plg. Jok 1, 2 – 4). Vienas žmogus nusprendė savanoriauti labdaringoje organizacijoje, kuri tarnauja ligoniams ir mirštantiems. Jo kandidatūrą atmetė ir paaiškino: „Vargšams nereikia depresuotų, neurotiškų žmonių; jiems reikia žmonių, pilnų džiaugsmo“. Taigi iš visų jėgų verta siekti Jėzaus meilės, nes ji – ne tik džiaugsmo motina, bet ir dieviško pažado, jog mūsų vardų niekas neištrins iš gyvenimo knygos (Apr 3, 5), išpildytoja.

Ne darbščios rankos, eiklios kojos ir net ne geniali erudicija, bet tik plati mylinčiojo širdis yra geriausias masalas, kuriuo Dievas tebegaudo savo išganymo tinklais sielas. Kas iš to, jei visi žmogaus kūrybiniai gebėjimai yra skiriami vien vienadienių vartotojiškos visuomenės poreikių tenkinimui, užmirštant dėkoti Kūrėjui, kuris yra pirminis kiekvieno pozityvaus sumanymo iniciatorius bei palaikytojas. Tuštumos nebūna. Kai negarbinamas Dievas, garbinamos antraeilės vertybės: pinigai, daiktai ir malonumai. Tada žmonės iš savo puikybės plytų vėl stato Babelės bokštą, kurio kryptis aukštyn simbolizuoja netikrą rojų žemėje ir eliminuoja net prielaidą apie Dangų.

Jėzaus minėti misionieriai, viešėdami pas svetingai juos priėmusiuosius, mainais už vaišes skelbė iš Kristaus girdėtus žodžius, kurie klausytojus skatino atgailauti bei keisti gyvenimo būdą. Nors Jėzaus mokinių bendrystės su aplinkiniais džiaugsmą nustelbė nepaprasti išgydymai, kurie juos labai stebino, bet vėliau jie supras, jog ir bendravimas su tais, kurie noriai klausosi Dievo žodžių bei pamokymų, kaip reikia atsiversti bei stiprinti charakterį, yra taip pat džiaugsmas Viešpatyje.

Filosofas Viljamas Džeimsas (William James) sakė: „Visų geriausia paskirti gyvenimą tokiam reikalui, kuris tvers ilgiau nei pats gyvenimas“. Tai – Dievo Karalystė. Ją skelbti bei liudyti yra pašaukti visi krikščionys. Būkime budrūs, nes vienas rašytojas įžvalgiai įspėja: „Nuo savo misijos nesunku nuklysti, nes šėtonui kur kas mieliau matyti jus darant bet ką kita, tik ne dalijantis savo tikėjimu“.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

 

Į viršų
Skip to content