VII eilinis sekmadienis C 2019

Kaip pamilti savo priešus?

Priešų meilės esmę atskleidžia krikščionybė. Neturinti analogų Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių dovana yra skirta visiems, ypač labiausiai užkietėjusiems žmonijos piktadariams. Tereikia ją priimti…. Pirmasis kankinys Steponas bei daugybė tikinčiųjų, atidavusių savo gyvybę dėl kitų atsivertimo, paliudijo, kad įmanoma viską ištverti, kai silpnas žmogaus jėgas sustiprina dangus.

Mylėti priešus – daryti jiems gera, juos laiminti ir už juos melstis. „Kaip galiu jį laiminti, jei ant jo pykstu, nes buvau įžeistas, o jis net neketina atsiprašyti?..“ – klausia nuskriaustasis. Atsiribokime nuo perdėm žmogiškų samprotavimų ir dėmesį nukreipkime į tobulai Mylintįjį.

Jėzus, kybodamas ant kryžiaus ir gerdamas kančių taurę iki dugno, nepasmerkė nė vieno Jį kankinusio žmogaus. Jis, mylėdamas net priešus, įrodė, kad pats yra Meilė, kurios pasaulis nepažįsta. Jis meldė Tėvą, kad atleistų tiems, kurie iš Jo tyčiojosi ir nukryžiavo. „Jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Budeliai žinojo, ką daro – susidoroja su Tuo, kuris buvo visiškai nekaltas. Bet jų protą  buvo pavergę „tamsybių pasaulio valdovai“, ir jie negalėjo suvokti, kad, kėsindamiesi į Dievo Sūnų, daro šventvagiškiausią nusikaltimą. Jėzus už juos ir net už visų laikų būsimuosius piktadarius atidavė gyvybę. Juk ne sveikiesiems labiausiai reikia Gydytojo… Nėra ir nebus didesnės meilės kaip Jėzaus (žr. Jn 15, 13).

Vertinant giliau, prieš Jėzui parodant savo begalinę meilę ant kryžiaus, kai mes dar net nebuvome gimę, bet buvome Dievo mintyse bei širdyje, priklausėme nesuskaičiuojamai nusidėjėlių armijai, nes (dėl gimtosios kaltės padarinių) visi buvome Dievo priešai (Rom 5, 8 – 10), išskyrus Švč. M. Mariją, apsaugotą nuo bet kokios sutepties. Nors meluotume, jei sakytume, kad nenusidedame (plg. 1 Jn 1, 10), bet Išganytojo mirtis mus jau sutaikino su Tėvu ir visiems laimėjo nuteisinimą, kad nebe sau gyventume, o Jam (Rom 5, 18). Taigi, kai Dievo meilė jau yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios (Rom 5, 5), mūsų žmogiškumas esti dieviškai sukilninamas; kūno netvarkingi polinkiai lengviau paklūsta protui, o mūsų panašėjimas į Kristų tolydžio didėja, nes vis laisviau visuotinė Jo meilė valdo mus (žr. 2 Kor 5, 14).

Škotų kilmės rašytojas Osvaldas Čambersas (Oswad Chambers) drąsina mylėti ir sunkaus charakterio žmones: „Žinojimas, kad Dievas pamilo mane be ribų, paragins mane eiti į pasaulį ir lygiai taip pat mylėti kitus. Galbūt ir susierzinsiu, nes teks gyventi su neįprastai sunkiu žmogumi. Bet tik pagalvok, koks nesugyvenamas Dievui buvai pats! (…) Nei žmogiškoji meilė, nei Dievo meilė neišgyvens ir neaugs manyje, jei nebus maitinama. Meilė yra spontaniška, tačiau jai palaikyti būtina drausmė“.

Klauskime: „Kaip Dievu pasitikinčiai žmonai mylėti savo netikintį vyrą, kuris prieš ją kaip priešas pradėjo psichologiškai smurtauti?“ Jam nusiraminus, už jį pasimeldusi sutuoktinė turėtų pakviesti jį pokalbiui, kad jis paaiškintų savo netinkamo elgesio priežastis, jos atsiprašytų bei ryžtųsi taisytis. Tai – pažeisto teisingumo, paniekinto žmonos orumo ir bandymo išgelbėti šeimą nuo artėjančio fiasko atstatymo būtinybė. Jei vyras atmeta bet kokią dialogo galimybę, tada jo žmonai lieka viena išeitis – laikinai ar ilgesniam laikui jį palikti (be abejo, jei įmanoma) ir apsigyventi kitur… Tik nutolus nuo blogio židinio – nuo didžiausio priešo – piktosios dvasios kurstančio bei žlugdančio šeimos narių santykius veikimo, įmanoma ramiai viską Dievo artumoje iš naujo apsvarstyti. Tada ji sulauks Dievo Dvasios įkvėpiančio paskatinimo toliau su tikėjimu melstis už sutuoktinio atsivertimą ir įgys šviesos, kaip jai teisingai elgtis, kai sugrįš namo…

Jėzus moko: „Melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 28). Kai dar jaučiame nuoskaudas ar net pykčio likutį tiems, kurie mus įžeidė, verta pradėti nuo savęs ir tarti: „Viešpatie, pirmiausia padėk nurimti mano pykčiui, pašalink manyje kliūtis, kad už įžeidiką galėčiau melstis nebegalvodamas apie patirtas skriaudas… Aš jam atleidžiu, atleisk ir man. Padėk mums suprasti savo klaidas ir keistis“.

Nors nelengva užduotis linkėti gera savo priešininkams, bet, kai kartais net stokodami ryžto, vis tiek paklūstame Dievo Sūnui ir maldoje prašome atsivertimo malonių tiems, kuriems labiausiai reikia, palengva ateis ramus įsitikinimas, kad Viešpats niekada iš mūsų nereikalauja tokių dalykų, kurių nepajėgtume įvykdyti. Prisimintina, kad visi mūsų maldų vaisiai kaip vasarą nuskinti ankstyvieji obuoliai yra sudėti Dievo širdies sodo „pintinėje“.  Jis grynai savo nuožiūra juos dalina, kam tik panorėjęs. Nė vienas maldos vaisius adresato nepasiekia atsitiktinai. Dievas neatmeta nė vienos maldos, jei į ją įdėjome nors vieną savo širdies dalelę…

Kai Jėzus mums liepė mylėti savo priešus, iš anksto žinojo, kad visais laikais bus tokių Jo ištikimų mokinių, kurie, užuot atsikalbinėję, apsispręs ir vykdys šį meilės priesaką. Paskui jie sakys: „Jo žodžiai yra kaip medaus korys“ (Pat 16, 24).

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content