VI eilinis sekmadienis C 2019

Nuosaikumas – aukso vidurys

Kas yra žmonės, kuriems Jėzus sako: „Esate palaiminti“ (Lk 6, 22). Tie, kurie ieško Dievo ir atranda; įsileidžia Jį į savo vidų ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol galėjau gyventi be Jo“. O ką reiškia kiti Jo žodžiai: „Vargas jums“. Kai žmonės stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus – tarnystę Dievui ir Mamonai (žr. Mt 6, 24), ilgainiui visada pergalę pasieks Mamona (aramajiškas žodis, reiškiantis nuosavybę), nes prieraišumas turtui veda į priklausomybę, o meilė Dievui – į laisvę.

Jėzus atėjo į žemę, kad žmonės iš savo širdies gelmių pasikeistų – ne aklai Jo elgesį kopijuotų, bet su tikėjimu Jį pažintų, pamiltų ir tik jiems skirtu būdu Jį sektų. Žmonių veiklos skirtingumai, kai jie myli Jėzų, juos tik suartina, nes kiekvieno asmeninis elgesys yra pašventinamas malonės, kuri bendruomenės narius jungia, o ne skaldo.

Jėzaus mokiniai, matydami, kaip Jis keičia žemės veidą – stebuklingai išgydo ligonius, iš apsėstųjų išvaro demonus, o mirusiųjų kūnams sugrąžina sielas – tikėjo, kad ir visas Jo skelbiamas mokslas yra skirtas svarbiausiam tikslui – skirtingų žmonių telkimui į Dievo Karalystės augimą bei vienybę. Dievas džiaugiasi ateidamas pas mus, kai Jo prašome padėti pašalinti giliai mūsų sąmonėje įsispaudusias pernelyg individualistinio mąstymo nuosėdas; kai Jam leidžiame taisyti savo charakterius bei gyvenimo būdą, ir kai išliekame Jam ištikimi iki mums numatyto laiko pabaigos…

Jėzus kalbėjo savo mokiniams, ir jie Jo žodžius pirmiausia prisitaikė sau. Kristus juos dar neseniai buvo išsirinkęs, todėl jie Jo mokykloje jautėsi kaip pirmokai, kuriems dieviškų tiesų gelmė atsivers vėliau… Tačiau jie jau ir dabar suprato, kad dėl Jėzaus palikę šeimas, namus, žvejų tinklus ir kitus darbus, nors ir prarado buvusią finansinio pragyvenimo atramą ir dėl to tapo beturčiais, bet iš tikrųjų įvyko mainai – jie paleido savo gyvenimo kontrolę ir atrado Kristų. Draugystė su Juo – neregėtas palaiminimas, nes pats Jėzus yra Dievo Karalystė (Lk 6, 20), be kurios mus ištikusi mirtis atvertų mūsų nebepakeičiamą egzistencinio nuogumo beviltiškumą.

Jėzus įspėjo tuos godulystės apsėstus asmenis, kurie kaip parazitinės kirmėlės įsisiurbia vien į tai, kas yra regima ir apčiuopiama. Netvarkingas medžiaginių dalykų troškimas ir jų kaupimas kėsinasi į nuosaikumo dorybę, kuri geriausiai padeda išlaikyti daiktų, pinigų ir dvasinių vertybių pusiausvyrą. Popiežius Pranciškus nuosaikumą priešpriešino vartotojiškam godumui. Jis kalbėjo: „Nuosaikumas (…) yra gebėjimas atsisakyti nereikalingo, atsispirti dominuojančiai vartotojiškumo logikai. Nuosaikumas yra atsargumas, paprastumas, esmiškumas, pusiausvyra ir santūrumas. Nuosaikumas – žvelgimas į pasaulį Dievo akimis, su vargšų žvilgsniu ir iš jų perspektyvos. Tai -gyvenimo stilius“.

Taigi nuosaikumo dorybę galėtume apibūdinti kaip viską po kojomis paminančio godumo veržimosi į niekur stabdymą. Čia pirmumas turėtų būti teikiamas jau pagamintiems daiktams (taip išvengiant jų pertekliaus) bei sutartinai pripažintoms dvasinėms vertybėms, siekiant jų kūrybingo naujų galimybių atskleidimo bei panaudojimo visuomenės gerovei. Nuosaikumo viršūnė – nuoseklus žmogaus mąstymo nukreipimas į Dievo žodžio tiesą, kuri ne tik turi galią kiekvieną asmenį išlaisvinti iš bet kokios godulystės formos, bet suteikia mums suvokimo ramybę, kad pirmiausia galime pasitenkinti tuo, ką dabar turime…

Vasario 16 – oji. Dėkojame Dievui už atgautą laisvę bei valstybingumą ir matome didėjančią visuomenės grupių atskirtį. Turtingieji lobsta, o gyvenantieji nepritekliuje ir toliau skursta. Turtinė nelygybė ir ypač žmogaus orumą žeminantis mažas atlyginimas, skiriamas vyresnio amžiaus bei mažesnės kvalifikacijos dirbantiesiems, yra kraujuojanti neteisybės piktžaizdė, primenanti, jog blogis savaime niekur nedingsta, nes jis linksta tik augti… Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių, kuris “troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis“ (Lk 16, 21), demaskuoja godumo besaikiškumą, kuris suakmenėjusios širdies individą stumia į nužmogėjimo bedugnę.

Viskas, ką gauname, turime ir naudojamės, yra duotybė. Tai – paskolintos vertybės, ir jas vieną dieną turėsime palikti. Gabumai, pinigai, sveikata, gyvybė ir kiti panašūs dalykai amžinybėje nebus mūsų advokatai, nes jiems nelemta peržengti transcendencijos slenkstį. Tačiau Dievo valią atitinkantis naudojimasis Jo dovanomis bei pasidalinimas su stokojančiaisiais taps neįkainuojama investicija į naują gyvenimą, apie kurį apaštalas Paulius sakė: „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus mumyse apreikšta“ (Rom 8, 18).

Laimėsime visi. Tie, kurie pasinaudojo  galimybėmis kitus dvasiškai bei materialiai remti ir palaikyti, bus Dievo išaukštinti. O tie, kurie su dėkingumu Dievui priėmė gautas malones ir su kitais dalinosi žemėje, nepraras atlygio ir anapusybėje… Tai – žmonės, kurie priėmė Jėzaus palaiminimus ir įsitraukė į dalinimosi gerumu estafetę. Jie – tartum nesustabdoma Dievo vaikų karuselė, besisukanti žemėje ir brėžianti naują orbitą Visatoje, nes skleidžia Kristaus aukos kvapsnį visiems, kurie eina į išganymą (žr. 2 Kor 2, 15).

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content