Dangus – nepasotinamas tiesos sotumas
Sadukiejams, netikintiems pomirtiniu gyvenimu, Jėzus ne tik paneigė galimybę amžinybėje vesti ir tekėti, bet pabrėžė tų, kurie bus verti prisikelti iš numirusiųjų su nebegendančiais kūnais, garbę: „Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Danguje žmonių santuoka eliminuojama, nes jie jau esti kaip šlovingosios Bažnyčios Sužadėtinės nariai dieviškos meilės saitais amžinai susijungę su savuoju Sužadėtiniu Emanueliu. Ši nepaprasta malonė bus suteikta ir mums, kai mūsų širdys, visiškai išlaisvintos net nuo mažiausių prieraišumų prie savojo ego žemėje ar skaistykloje, taps pasirengusios švęsti džiaugsmo fiestą Viešpatyje.
Šv. Augustinas įžvalgiai byloja apie nepaprastai gyvybingą dangaus gyventojų bendrystę su pačiu Aukščiausiuoju. Jis rašė: „Toje esmingesnėje tikrovėje iš dalies esame jau dabar. Kai pamatysime akis į akį tai, ką dabar regime mįslingai lyg veidrodyje (1 Kor 13, 12), tada neapsakomai susižavėję sušuksime: „Tai tiesa!“ Ir ištarsime tą „Amen“ su vis nepasotinamu sotumu todėl, kad mums visuomet teiks pasitenkinimą tai, ko niekada nepritrūks. Taigi būsi pasotintas tiesa, kuria neįmanoma pasisotinti, ir šauksi: „Amen!“ Kas gi gali pasakyti, kas yra tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9). Nejausdami nuovargio ir be paliovos džiūgaudami regėsime tikrąjį Dievą, visiškai betarpiškai galėsime į Jį žvelgti, karštai Jį mylėti, tyru ir maloniu dvasingumu priglusti prie Jo. Tokiu pat balsu garbinsime Jį ir šauksime: „Aleliuja!“
Iš tiesų mūsų laukia toks dabar dar nesuvokiamas bei kaskart savaip naujas Trejybės šlovinimas, kai patiriant vis didėjantį Jos artumą savyje, pilnai išsipildys žymaus teologo Nikolajaus Kabasilo žodžių tiesa: „Išganytojas yra dar arčiau mūsų negu mūsų pačių siela“. Tokia antgamtiška mūsų bei Dievo artimybė liudys ir rašytojo Fiodoro Dostojevskio ištarą: „Dievas yra ne galybėje, bet tiesoje“. Viena svarbiausių Evangelijos tiesų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16) taps kūnu, nes nebereiks tikėti, jog kadaise šie Jėzaus lūpomis ištarti žodžiai nulėmė žmonijos istorijos raidą. Amžinybėje Dievo Sūnaus meilės apstumas užlies kiekvieno Jo Krauju išgelbėto asmens esybės gelmes, ir mūsų širdys pasijus tarsi „išbučiuotos“, nes pasirodys, kad kas tik žemėje pakluso Jo kvietimui: „Sek manimi!“, buvo iš tiesų laimingiausi žmonės pasaulyje, verti paveldėti „karalystę amžinai ir per amžių amžius“ (Dan 7, 18)… Amžinasis Dievo atlygis už žmogaus pastangas gyventi tikėjimu pranoks visus jo žmogiškus lūkesčius, nes taps be jokių užuolankų aišku, kad viskas, ką Visagalis Viešpats buvo žadėjęs, įvyko.
Kaip Kristaus maistas buvo vykdyti Tėvo valią, visiškai atsiduodant Šventosios Dvasios vedimui iki paskutinio atodūsio, kybant ant kryžiaus, taip ir mums ypač svarbu pažinti Dievo planus savo gyvenime ir, meldžiant Jo palaimos bei pasitikint Jėzumi, tolydžio laisviau leisti Dievo Dvasiai veikti mumyse. K. S. Liuisas rašė: „Kuo daugiau leidžiame Dievui mus užvaldyti, tuo labiau tampame savimi – nes Jis mus sukūrė… Kai atsigręžiu į Kristų, kai pavedu save Jo asmenybei, štai tada aš pirmąkart įgyju savo asmenybę“. Taigi asmeninis atsidavimas bei visų savo rūpesčių maldingas bei dažnas atidavimas Viešpačiui – tinkamiausias būdas taip panašėti į Jį, jog, malonei veikiant, greičiau išauštų toks dvasiškai giedras rytas, jog mes su apaštalu Pauliumi be mažiausios abejonės norėtume tarti: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). Nors šv. Paulius norėjo mirti ir amžinai būti su savo Mokytoju, nes tai – geriausia žmogaus lemtis, bet jis suvokė, kad, kol per jį veikia Dievas žemėje, tol jis iš visų jėgų turi darbuotis krikščionių „pažangai ir tikėjimo džiaugsmui“ (Fil 1, 25). Tautų apaštalas buvo įsitikinęs, kad niekas pavieniui į dangų neina. Juk ir šventi atsiskyrėliai – ne atskiros salos, o išskirtiniai Jėzaus tarnai, kurių nuolatinės bei nuoširdžios maldos prisideda prie mūsų pilname chaoso pasaulyje tam tikro gėrio bei blogio jėgų pusiausvyros išlaikymo…
Kaip Jėzus atvėrė visiems dangus vartus, taip ir mes esame pašaukti visiems rodyti gyvenimo kryptį link Jo. Juk tik Jame glūdi visų mūsų išsigelbėjimas ir Ateitis. Teologas M. I. Rupnikas rašė: „Viešpats pažvelgė į mus ir per Sūnų atsidavė į žmonių rankas, kad mumyse atsispindėtų Tėvo veidas. Tad reikėtų pasakyti, kad mūsų prisikėlime tam tikra prasme prisikelia Sūnaus ir Tėvo meilė“.
Kai mumyse laipsniškai blėsta savivalės raiška ir vis ryškiau šviečia Jėzui atsidavimo malonė, vis giliau suprantame, kad visos laikinosios vertybės bei gėrybės yra mums Viešpaties tarsi paskolintos… Į Amžinybę mus palydės tik dorybės, liudijančios tikrąjį mūsų vertumą. Tad atmeskime viską, kas maskuoja Dievo veidą ir trukdo pasiekti dangiško Tėvo namus.
Kun. Vytenis Vaškelis