Kiek bus išgelbėtų?
„Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13, 22) tarsi per visą pasaulį, nes Jam priklauso žemė, dangūs ir visa, kas egzistuoja (plg. Ps 89, 12). Kelionės tikslas – Jeruzalė. Kai Jį ten nukryžiuos, bus pasiektas galutinis tikslas – žmonijai atsivers „Dievo miesto, dangaus Jeruzalės“ (Žyd 12, 22) vartai. Jei Jėzus, visur keliaudamas, nebūtų skelbęs atėjusios Dievo Karalystės, būtų panašus į smalsų turistą, besidominantį tik Palestinos apylinkėmis, jų gyventojų buitimi, papročiais… Kai apaštalas Paulius sakė: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos (1 Kor 9, 16), Jėzus byloja: „Aš pats esu neblėstanti Gerosios Žinios saulė, nes mano esatis yra neatskiriama nuo mano mokslo. Todėl negaliu nemokyti, nes be žmonių išgelbėjimo neįsivaizduoju jų ateities ir savęs tarp jų“.
Visa iš anksto Pažįstančiajam užvis labiau rūpi žmones į vesti Išganymą. Jis dėl to ir atėjo pas mus, kad į klausimą: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ (Lk 13, 23), kai kiekvienas po asmeninės mirties, atsidursime amžinybėje, galėtume pripažinti gyvybiškai svarbų faktą: „Ačiū Dievui, kad konkrečiais veiksmais stengiausi atsiliepti malonei, raginusiai mane eiti pro ankštus gyvenimo vartus!“ (žr. Lk 13, 24).
Be tikėjimo augimo neįmanoma siauru keliu įžengti į Gyvenimą (Mt 7, 14). O „tikėjimas – klausymas, kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Mūsų egzistencijos įprasminimą galėtume apibūdinti trimis esminiais veiksmažodžiais – Dievo žodžio klausytis, jį širdimi kaskart priimti (žr. Rom 10, 10) ir juo nuolat stengtis gyventi. Viskas. Tačiau šį labai svarbų žmonių apsisprendimą – atverti Gelbėtojui bei Evangelijai savo širdies duris ar neatverti – lemia įvairūs veiksniai… Iš patirties žinome, kad vieni Jėzaus į savo sielą neįsileidžia, nes Jo nepažįsta; klaidingai mano, kad Jis, kviesdamas atsisakyti savo nuodėmingų naštų bei nešti Jo duodamą kryžių, tik apsunkins jų gyvenimą. Kiti Jį priima, bet Jo tiesomis nesivadovauja, ir tik atviraširdžiai, Jo mokslu užsiangažavę, ima ir prisipažįsta: „Dievas tikrai yra mano išganymas“ (Iz 12, 2).
Ar atmetantieji Jėzų eina pražūtį? Ne mums suteikta teisė spręsti… Tačiau kas iš tiesų galėdamas pažinti bei pamilti Dievo Sūnų, su nepateisinamu užsispyrimu sau sako: „Man nereikia tikėjimo į Jėzų, nes užtenka šio gyvenimo regėjimu“, rizikuoja prarasti Viską, nes anapusybėje viską lems atsakymas į šį ar panašų Dievo klausimą: „Žmogau, kam tu priklausei ir tarnavai gyvendamas žemėje? Sau, kitiems ar man?“ Taigi negalime ignoruoti skaudaus Mokytojo įspėjimo, kuris tiesiogiai siejasi su mūsų ateitimi: „Kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16).
Jėzus pirmiausia atėjo pas savuosius (izraeliečius), bet jie Jo nepriėmė (Jn 1, 11). Išrinktosios tautos amžininkai, atmetusieji Jėzaus misiją (žr. Lk 13, 26), baigę gyvenimą, nesusilauks privilegijos drauge su Prisikėlusiuoju įžengti į amžinųjų Velykų menę vien dėl to, kad jie kaip ir Jis buvo žydai. Lemtingi bus ne kraujo giminystės ryšiai, o bendrystė su Dievu, skatinusi mus kasdien kovoti su nuodėme bei siekti dorybių.
Dievo Karalystėje nieko nebereikš žmonių turėti titulai ar varžybose iškovoti aukso medaliai. Bėgimo varžybų take nugalėtojas būna vienas kaip sala. Bet Dievo dovanoto gyvenimo bėgime laimi visi, kurie bėga laikydamiesi Jo nurodymų. Amžinybėje visi mūsų poelgiai bus vertinami, atidengiant slapčiausius jų motyvus bei priežastis. Kad mes artimo meilės tarnystės lenktynėse, kitus mokydami, patys nepasidarytume atmestini, stengiamės kasdien tvardyti netvarkingus savo kūno polinkius (žr. 1 Kor 9, 27). Kai paaiškės, jog pirmosios Dievui meilės karštis (plg. Apr 2, 4) ilgainiui atslūgo ir tapo dvasinio drungnumo karikatūra (plg. Apr 3, 16), daug pirmųjų gali tapti paskutiniais. Tačiau visada dar yra brangaus laiko atkarpėlė, kurioje įmanoma tapti vidiniais žmonėmis, vertais amžinosios garbės (žr. 2 Kor 4, 16 – 17).
Kai 96 metų močiutę paklausė, – kiek jai metų, ji atsakė: „Štai netrukus bus treji“. „Kaip tai gali būti?“ „Iš tiesų pradėjau gyventi tik prieš beveik trejus metus, kai pažinau savo brangų Gelbėtoją, Jėzų Kristų… Iki tol tai nebuvo gyvenimas, o klaidžiojimas tamsoje ir nuodėmėje. Širdyje buvo tuščia bei nyku. Tai – pražuvę metai“.
Nors Kristaus krauju yra išgelbėti visi žmonės, bet kiek bus vertų Jį regėti akis į akį, paaiškės po mirties. Apaštalas Jonas mūsų tikėjimą stiprina nepalaužiama viltimi, jog „būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2).
Tad nepailskime veržtis prie Dievo atsiduodami Jam iki paskutinio atodūsio.
Kun. Vytenis Vaškelis