Nesiliauti trokšti, pažinti, mylėti…
Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko… Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, „lips“ į medį (įveiks visas kliūtis, kad tik labiau galėtų pažinti Jėzų bei su Juo bendrauti), bus palaimintas, nes pats Nukryžiuotasis nesigėdijo būti iškeltas ant medžio, kad visus patrauktų prie savęs ir juos išaukštintų savo Prisikėlimo šlovėje…
Iš pradžių Zachiejus tik troško pamatyti Jėzų, ir jam atrodė, kad šis žvelgimas į Jį iš kelių metrų aukščio patenkins jo sielos alkį. Viešpats bematant suprato, kad šio muitininko širdis yra atvira tiesos ieškojimui, nes jis, būdamas muitininkų viršininkas ir turtuolis (Lk 19, 2), rizikavo sava reputacija. Iš tiesų esantys minioje, matydami Zachiejų atsidūrus medyje, galėjo pagalvoti: „Turbūt tas žmogelis neteko sveiko proto balso ir savigarbos“.
Bet dėl Jėzaus rizikuoti netekti asmeninės reputacijos, tai (Šventajai Dvasiai veikiant) – aklai nerti į Jo valios vykdymo verpetą, nes, kai žmogus dėl Jo kažką praranda, tada jis panašėja į Jį ir atranda save bei savo laimę Jame. Mumyse auganti Jėzaus malonė nuolat primins, kad būtina atsisakyti ne tik tų dalykų, kas trukdo mums su sąžinės ramybe artintis prie Jo, bet, svarbiausia, atsiriboti nuo visko, kas gesina mūsų širdžių troškimo visur teikti pirmenybę Jėzui ugnį, jei tik tokią savyje turime…
Žinomas anglų misionierius Smitas Vigelsvortas, gyvenęs XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus viduryje, buvo nuvykęs į Naująją Zelandiją, ir ten keli krikščionys artėjant Kalėdoms norėjo jam ką nors padovanoti. Jis atsakė: „Man nieko netrūksta. Aš negaliu pasakyti, kas man patinka. Aš nenoriu nieko, tik Dievo“. O kartą vienam milijonieriui jis tarė: „Broli, šiame pasaulyje aš neturiu jokių rūpesčių. Esu laimingas kaip paukštis!“ Tada išgirdo jo prašymą: „Pakartokite! Pakartokite!“ Ir sustingo, laukdamas, ką jis pasakys… „Broli, aš neturiu jokių rūpesčių. Esu laimingas kaip paukštis!“ „O, aš atiduočiau visus savo pinigus, atiduočiau viską, kad tik tai patirčiau!“ Be abejo, S. Vigelsvortas turėjo buitinių rūpesčių, bet jie, palyginus su didžiuoju jo širdies rūpesčiu – liudyti Jėzų ir gyventi tik dėl Jo, – tebuvo verti nulio.
Mūsų gyvenimo Jėzuje prasmė ir neprilygstama Jo pažado išsipildymo dovana yra, kai vis laisviau leidžiamės pripildomi Šventosios Dvasios; Ji mus, net mums patiems nepastebint, sutapatina su Juo… Mus apima vidinis džiaugsmas bei ramybė, kai prisimename, jog kiekvienas, kas pagal Dievo valią atsiriboja nuo tų materialių dalykų ir pasaulietiškų malonumų, kurie veda į įvairius prieraišumus, priklausomybes, atitolinančias nuo Jėzaus, tikrai jau dabar iš Jo gauna būtiniausių daiktų, bendražygių (beje, su persekiojimais)… Ir pagaliau Jo pažado viršūnė – egzistencinis mūsų sielos troškimo įvykdymas – yra panašėjimas į Tą, kuris mus pašaukė iš nebūties, savuoju kraujo praliejimu mus išgelbėjo ir, jei pasirodysime savo tikėjimo darbais verti, sulauksime pilno dieviškosios vizijos įsikūnijimo amžinybėje (Mk 10, 29 – 30).
Jėzaus apsilankymas Zachiejaus namuose ir šio muitininko esminė širdies kaita atitinka posakį: „Veni, vidi, vinci“ („atėjau, pamačiau, nugalėjau“). Jėzaus meilės tobulybėje nerasime prievartos ženklų, išskyrus švelnų, bet atkaklų malonės dvelksmą, ir neišgirsime nerimą keliančio ginklų žvangėjimo… Viešpaties artumoje kiekvienas kviečiamas palikti savąjį kelią, kad galėtų žengti tik Jo pramintu taku. Laimingas tas, kuris natūraliai ir konkrečiu veiksmu atsiliepia į Jo kvietimą: „Palik nuodėmę ir sek mane!“ Zachiejų nugalėjo malonė, nes jis viešai prisipažino klydęs, ir pažadėjo keturgubai sumokėti tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs… Tai padaręs jis tapo nauju kūriniu Dieve. Paaiškėjo tikrasis minėto Jėzaus apsilankymo tikslas – „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
Mums visiems, pasak vieno rašytojo, „galutinis Dievo numatytas tikslas žemėje yra ne komforto siekis, o charakterio ugdymas“. Tik Viešpats iš savo palankumo mus skatina ir trokšti, ir veikti (Fil 2, 13). Kiek iš tikrųjų mes dedame pastangų tapti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 24), tai yra kiek leidžiame Jam veikti mūsų širdis bei mintis, tiek iš Jo malonės trokštame keistis, ir tai liudija mūsų kasdieniai darbai.
Todėl Dievui ir mums yra svarbiausia būti drauge, eiti koja kojon, nes tik ši vienybė užaugins gerą amžinos pjūties derlių…
Kun. Vytenis Vaškelis