III advento sekmadienis C 2018

Atgimti iš aukštybės

Viešpaties Dvasia – Meilės Dvasia. Ji ieško žmonių, kurie priimtų Ją į savo širdis ir leistųsi uždegami tos antgamtinės ugnies, kuri naikina nuodėmę bei suteikia nieku kitu nepakeičiamą Dievo pažinimo alkį…

Šventoji Dvasia taip palaipsniui keitė Jono Krikštytojo charakterį ir gyvenimą, kad jis savo gyvenimo darbais bei Gerosios Žinios  skelbimu liudijo, jog net mirtingas žmogus gali būti panašus į Dievą. Ne veltui žydai, matydami Jono darbus, spėliojo: „Ar čia kartais ne Mesijas“ (Lk 3, 15). Kai kurie iš Rašto aiškintojų galėjo jam pavydėti (beje, ir į Kristų smigo pavydo strėlės, žr. Mt 27, 18), nes jis turėjo malonės galią, teikiamą tiems Visagalio išrinktiems asmenims, kurie besąlygiškai pasikliauja Dievo Dvasios vedimu.

Visus mus Viešpats sukūrė panašius į save, bet ne visi veikia panašiai kaip Dievas. Kokia nauda iš to, kai žmogus kūno ir sielos savybėmis yra panašus į Dievą, bet savo darbais – į demonus. Iš pirmo žvilgsnio vertinant, net paskutinę mirties akimirką nenorinčiąjam taisytis, geriau būtų buvę gimti neprotaujančia peteliške negu kūriniu, atsakingu už savo bei kitų likimą. Juk buvo išreikšta tam tikra abejonė dėl Judo Iskarijoto gimimo (žr. Mt 26, 24). Taigi viską lemia paskutinė individo egzistencijos valandėlė žemėje. Bet dažniausiai ji reiškia jo viso gyvenimo darbų galutinę vertę. Dievas į neatsivertusiojo širdį beldžiasi daugybę kartų, bet Jis, gerbdamas jo apsisprendimus, nenaudos ypatingų priemonių, jei iš anksto mato, kad net artėjant mirčiai, asmuo liks įsikybęs į puikybę ir atmes Gyvenimą.

Šv. Jonas Krikštytojas turėjo Dvasios patepimą žmones vesti į atgailą, bet negalėjo jų atpirkti. Jis buvo tik Dievo tarnas, bet ne tarnų Tarnas (žr. Fil 2, 7). Jis jautė, kad jo misija krikštyti eina į pabaigą, nes ateina Kitas, kuris, krikštydamas žmones Šventąja Dvasia ir ugnimi, juos ves į dangų. Kaip Jono atgailos krikštas žmones vedė pas Mesiją, taip Kristaus – pas Tėvą.

Šventoji Dvasia – suverenus Švč. Trejybės trečiasis Asmuo – Dievas, degantis tuo pačiu sielų išganymo troškimu, kaip ir Tėvas bei Sūnus. Triasmenio Dievo meilė per Jėzaus Kristaus asmenį jau buvo mums išlieta, kai Jis gimė, kentėjo, mirė ir prisikėlė iš numirusių. Didysis Atpirkimo darbas baigtas, nes viskas įvykdyta. Antrųjų istoriją keičiančių  Kalėdų nebus. Bus tik naujai Dievo Dvasios įkvėptas šios artėjančios Šventės apmąstymas ir jos prasmingas liturginis šventimas. Ne Dievui reikia ruoštis gimti Betliejuje, o mums atgimti iš aukštybės (Jn 3, 3), nes tai – tiesiausias kelias į naująją Jeruzalę (žr. Apr 21, 10).

Dabar mūsų eilė. Mums nepakanka per Sutvirtinimo sakramentą kadaise gautų Dievo Dvasios dovanų, kurios neretai esti tarsi sukaustomos dvasinio drungnumo įšale… Dvasia nuolat dvelkia kaip gaivus vėjas, ir širdimi, o ne rankomis Jos įkvėpimus gaudome… Šventosios Dvasios veikimo kryptys labai skirtingos ir mums nežinomos (žr. Jn 3, 8). Tačiau žinome tai, kas svarbiausia: dabar Ji mus moko bei primena mums visus Jėzaus žodžius (Jn 14, 26), kurie yra dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63). Ačiū Tau, Jėzau, kad atsiuntei mums savo darbų Liudytoją – Globėją, kuris mus moko gyventi tikėjimu, tampančiu mūsų gyvenimo vainiku! Juk tikrai labiausiai esti palaiminti tie, kurie iki paskutinio kveptelėjimo laikosi tikėjimo net ir atsidūrę kančioje, nors niekada žemėje nebuvo matę gyvojo Dievo veido…

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo pasinėrusi į gyvuosius džiaugsmo malonės vandenis, kai rašė: „Mano džiaugsmas – kovoti be paliovos, idant gimdyčiau išrinktuosius. Tai – švelnumu degant širdžiai dažnai kartoti Jėzui: „Dėl Tavęs, mano Dieviškasis Broli, kentėdama esu laiminga, vienintelis man džiaugsmas žemėje šioje – galėti nudžiuginti Tave“. Šv. Teresėlė jautria širdimi pajausdavo net mažiausius Šventosios  Dvasios judesius ir dėl to, nežengdama nei žingsnio iš vienuolyno, galėdavo savo malda užtarti ir pagelbėti tiems, kurie, pavyzdžiui, atokiausiuose kraštuose liudijo Kristų… Žmogus labiausiai padeda Jėzui laimėti sielų, kai visiškai atlapoja savo širdį Dvasios vedimui ir kasdiene veikla sako: „Viešpatie, daryk su manimi, ką tik nori!“

Tokiu nepalaužiamu nusistatymu patikti Dievui gyveno ir šv. Jonas Krikštytojas. Dėl meilės tiesai jis buvo suimtas ir, nepabūgęs kančių, buvo nukirsdintas. Savo pavyzdžiu jis mums liudija Ateinantįjį, kuris savo gimimu apreikš mums tikrąją Kalėdų prasmę: „Iš Dangaus pas jus ateinu apglėbti jūsų visų… Dabar esu vaikelis, su silpnomis rankutėmis, bet didžia širdimi. Kai mane prikals ant kryžiaus, nebegalėsiu judinti rankų. Tada visi, kurie žiūrės į mane, matys mano Meilę, kuri turi nematomas rankas, laiminančias ir tuos, kuriems Kalėdos – kelias į Velykas, ir tuos, kuriems šis pasaulis – dar žemiško rojaus vizija“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content