Jėzaus pasirodymai – ne žmonių ekstazės fenomenai
Pirmiausia Prisikėlusysis pasirodė moterims (Mt 28, 9). Pasak vieno teologo, „moterys, gyvybės įsčios, ateina prie kapo, mirties nasrų motinos žemės, kurią maitina tai, ką ji pagimdė“. Vėliau Jis pasirodė apaštalams „ir iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6).
Kristaus pasirodymai mokiniams, įrodantys Jo iš numirusių prisikėlimą, yra nepalyginti svarbesni už Jo kūno neradimą kape. Kas akivaizdžiai egzistuoja, dėl to tikrumo niekas neturi priežasties abejoti. Tačiau dėl tų dalykų, kurie buvo ir jų nebeliko, kai kuriems asmenims atsiveria galimybės manipuliuoti. Štai kad ir gėdingas žydų seniūnų planas papirkti Kristaus kapą saugojusius sargybinius (žr. Mt 28, 13), kuris patyrė fiasko… Taigi betarpiškas Prisikėlusiojo kalbėjimasis su savo mokiniais; kvietimas prisiliesti prie Jo žaizdų randų; drauge su jais duonos bei žuvies valgymas ir kiti panašūs dalykai liudija, kad Jis ne fantomas, o Aukščiausiojo Sūnus, kuris prisikėlimu nugalėjęs mirtį, kviečia mus į nuolatinį bendravimą su Juo. Kristaus kūne buvusių žaizdų randai liudija, kad Gyvenimas yra stipresnis už mirtį. Tai – nuoroda į tai, kas dar laukia mūsų…
Velykų rytą moterys, pirmos atėjusios prie Viešpaties kapo ir pamačiusios, kad jis tuščias, tik trumpą valandėlę buvo išsigandusios, nes Esantysis siuntė savo angelus, kurie paskelbė Jėzaus priskėlimą. Ši žinia iš moterų sielų pašalino liūdesį ir širdis pripildė dieviško džiaugsmo… Ar gali tikintysis, išgirdęs iš angelų naujieną: „Jis prisikėlė!“ (Lk 24, 6), užuot ėmęs šlovinti Dievo darbus, dar labiau nusiminti ir nusivilti? Jei taip nutiktų, turėtume pripažinti, kad žmogaus neigiamos emocijos tapo nebevaldomos ir tarsi staiga išsiliejęs vanduo užgesino silpno tikėjimo ugnelę…
Kai Prisikėlusysis įėjo į kambarį, durims esant užvertoms ir sienoms net nesujudėjus, Jo mokiniai apstulbo iš nuostabos, nes visiškai nesitikėjo, kad būtent tokiu būdu apsilankys pas juos Mokytojas. Toks Jo ypatingas sugrįžimas – stulbinantis stebuklas, liudijantis, kad mirties Nugalėtojas absoliučiai valdo viską: ir visus gamtos dėsnius, ir transcendentinius dalykus. Pirmi Jo žodžiai: „Ramybė jums!“, – apaštalams ir mums yra svarbiausi. Jis tarsi juos taria paaiškindamas: „Mylimieji, mano ramybėje glūdi gyvenimo pilnatvė. Priimkite mane ir mano ramybę, ir jūs suprasite, kad tokios ramybės, kurią nuolat stiprina gyvojo tikėjimo šaltinis, pasaulis negali duoti, nes neturi. Laikydamiesi mano žodžių, gyvensite mano ramybės oazėje ir vis labiau ilgėsitės manęs, nes Aš esu kelias, vedantis pas Tėvą. Danguje jūsų laukia Švč. Trejybė… Iš Jos Širdies nuolat teka gailestingumo versmės, džiaugsmu bei ramybe užtvindančios visus, kurie akis į akį regi Visagalį… Šis gyvasis vanduo per Bažnyčią bei sakramentus nesulaikoma srove teka ir į atviraširdžių tikinčiųjų sielas. Jų ramybė nuolat gausėja, ypač kai juose mąžta nuodėmių įtakos (žr. Jn 20, 23) ir sklinda dorybių šviesa…“
Kai Jėzus pasirodė mokiniams, tarp jų nebuvo apaštalo Tomo. Nors jie savo sielų gilumoje netikėjimo žemėmis buvo užkasę net menkiausią viltį išvysti Jį vėl gyvą, Jis iš tiesų jiems pasirodė…. Vėliau jo draugai džiugiai dalinosi įspūdžiais apie nepaprastą susitikimą su Nemirtinguoju. Ne tik Tomas, bet ir kiti apaštalai būtų liūdėję, jei būtų sužinoję, kad Prisikėlusysis su kitais žmonėmis bendrauja, o su tais, kurie buvo jam artimiausi tarsi dėl kažkokių priežasčių vengia susitikti. Jėzaus ištikimybė saviesiems yra begalinė. Kas esti su Juo drauge Jo kančių valandomis, tas bus pagerbtas, kai turės keltis iš numirusių…
Dar kartą pasirodęs Jėzus kreipėsi į Tomą, kad jis paliestų Jo žaizdų randus. Užteko vieno žvilgsnio, ir Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Džonas Henris Niumanas kartu su apaštalu Tomu kreipiasi meditacijos žodžiais: „Turėti Tave – turėti viską, ką galiu turėti. O mano Viešpatie, duok man save. (…) Tu įdėjai šį prašymą į mano lūpas, Tu apsivilkai mano prigimtimi, Tu tapai mano broliu, Tu mirei kaip kiti žmonės, tik daug labiau įskaudintas, kad, užuot baimingai žvelgęs į Tave iš toli, galėčiau su pasitikėjimu prie Tavęs prisiartinti. Tu kalbėjai man taip, kaip kalbėjai Tomui, ir pašaukei mane įsitverti Tavęs. (…) Kai turiu Tave, esu sklidinas pripildytas ir perpildytas; bet be Tavęs esu niekas – džiūstu, nykstu ir mirštu. Mano Viešpatie ir mano Dieve, mano Dieve ir mano viskas, duok man save ir nieko daugiau“.
„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ – štai kokia viso Jėzaus mokslo esmė. Jėzau, nuolat stiprink mūsų tikėjimą bei pasitikėjimą Tavimi, ypač kai apmąstome Biblijos žodžius. Šventoji Dvasia, apšviesk mūsų protus ir paliesk širdis, kai maldingai pasiryžtame iš visų jėgų laikytis Kristaus!
Kun. Vytenis Vaškelis