Dievo Avinėlis – ne avių, o žmonių Ganytojas
Gerojo Ganytojo sekmadienį prisimename Jėzų, kuris pasitelkdamas avių ganytojo metaforą, byloja apie save, žengiantį per šį gyvenimą į kitą, ir savo stebinančia asmenybės kilnumo šviesa, skatinantį Juo sekti visus, pažįstančius Jo balsą (Jn 10, 4). Jėzaus dvasinio patrauklumo žavesys – ne hipnozės reiškinys, o begalinio gailestingumo proveržis žmonėms, liudijantis amžinąją Dievo gerumo paslaptį…
Iš dvylikos Jėzaus pašauktų sekėjų išaugo Bažnyčia, kurios nariai, negailėdami savęs ir iki paskutinės valandėlės vykdę savo laikinąją paskirtį, bematant įsilieja į nesuskaičiuojamą išgelbėtųjų minią danguje (Apr 7, 9). Jie yra amžinai laimingi, aukštinantys prikeltąjį iš numirusių Avinėlį, nes, kai gyveno žemėje, kaip ištikimos avys klausė Gerojo Ganytojo balso ( Jn 10, 27) ir sekė Juo, kur tik Jis juos vedė. Klausyti Jo balso – ne tik protu suvokti Gerąją Žinią, savo svarba nustelbiančią bet kokią kitą informaciją, bet patį Jėzų įsileisti į savo širdį, kad ją užvaldytų, ir Jo niekada nebepaleisti…
Edeno sode pirmųjų tėvų neklusnumas Dievui suardė betarpišką su Juo bendrystę ir užtraukė jiems pelnytą pasmerkimą. Tačiau Jėzus, pasiaukodamas ant kryžiaus ir mirtimi pašlovindamas Tėvo valią, atskleidė tokį begalinį gerumą mums, jog sunku įsivaizduoti, kaip kitu būdu Viešpats būtų Rojuje atvėręs meilės „beprotybe“ liepsnojančią savo Širdį, jei Adomas ir Ieva nebūtų nusidėję. Pasak šv. Augustino, palaiminta yra kaltė, kuri pritraukė Dievo gailestingumą. Juk ji atskleidė, kad žmogus, savavališkai tolstąs nuo Dievo, yra tik nuodėmės dvoką skleidžiantis pūlinys…
Jei individas savo gyvenimo būdu ambicingai nusigręžia nuo Jėzaus, tada atsuka nugarą ir pomirtinės ateities perspektyvai. Juk dangus ir Dievo Sūnus yra dvi nedalomos medalio pusės. Norėti laimės atsiribojant nuo Kristaus – atmesti šią objektyviai egzistuojančią tikrovę, liudijančią, kad ji mums Jo yra paskolinta šio bei nesulaikomai artėjančio būsimo gyvenimo įprasminimui. Beje, žmonės, dar nepažinę Kristaus malonės, vis tiek yra Jo krauju atpirkti brangiausi asmenys, nors, šio dalyko dar nesuprasdami, materialioms vertybėms teikia pirmą vietą tarsi pačiam Dievui.
Visi norime „ramiai gyventi“ (1 Tim 2, 2) ir būti verti sulaukti Dievo globos bei apsaugos. Vykdykime vieną svarbiausių sąlygų: tikėdami, kad Viešpats girdi kiekvieną mūsų nuoširdžios maldos žodį, su tikėjimu melskimės „už visus valdovus“ (1 Tim 2, 2), nes tokia yra Aukščiausiojo valia.
Kai prieš Respublikos Prezidento rinkimus ir ypač dėl rengiamo referendumo mažinti ar palikti tokį patį Seimo narių skaičių, koks yra dabar, kyla nemažai sumaišties, tikintieji, stengdamiesi neįsileisti į savo vidų neigiamų emocijų bei perdėm kritiškų minčių, viską patiki Dievui ir atlieka savo pilietinę pareigą eidami balsuoti… Jie nesako: „Ką gali pakeisti vienas mano balsas?, todėl neverta balsuoti“, bet samprotauja taip ar panašiai: „Jei su malda širdyje einu rinkti Prezidentą, ir linkiu jam gerovės einant labai atsakingas valstybės vadovo pareigas, Dievas mato šią mano Jam priimtiną intenciją ir todėl mano vienintelis balsas gali būti aukso vertės ta prasme, kad padariau viską, kaip tik galėjau“. Čia tikinčiųjų laimėjimas yra dvigubas. Jie, eidami į minėtus rinkimus, pirmiausia šiuo klusnumo veiksmu pagarbina tikrąjį viso pasaulio Prezidentą – viešpataujantį Dievą – ir įgyja asmeninių nuopelnų amžinybėje, nes vykdo Jo planą. O kad dar pasitelkdami maldą jie stengiasi išrinkti ne tik tinkamą tautos vadovą, bet pasiryžta jį ir vėliau savo maldose palaikyti, tada Dievas tikrai dar gausiau laimins mūsų tėviškę, nepaisant to, kad galbūt išrinktasis vadovas ir nebūtų tas, už kurį balsavome…
Verta Gerojo Ganytojo charakterio savybių maldose linkėti ne tik būsimam mūsų šalies Vadovui, bet ir visiems, kuriems tenka vadovauti savo pavaldiniams. Nors Vatikano II Susirinkimas ganytojo tarnybos sąvoką pirmiausia pritaiko Popiežiui, vyskupams ir kunigams, bet kiekvienas tikintis pasaulietis, ypač pareigūnas, yra malonės kviečiamas besąlygiškai sekti Kristumi, tarnaujant kitiems taip, kaip tai darė Jis, dėl mūsų tapdamas klusnus net iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Vienas rašytojas sakė: „Dvasinis Jėzaus autoritetas nesislėpė po pareigomis. Jis slėpėsi po rankšluosčiu“. Juk Jėzus, mazgodamas mokiniams kojas, mums byloja: „Šiuo poelgiu Aš palikau pavyzdį. Kas norite, kad žmonių širdys kaskart labiau priklausytų man, jūs panašiai kaip Aš tarnaukite jiems juos išklausydami; drauge pasimelsdami ir ieškodami sprendimų jiems padėti. O kai surasite, konkrečiais veiksmais jiems pagelbėkite…“
Taigi Gerojo Ganytojo misija – „rankšluosčio“ tarnystė, pilna atjautos ir nuotykių, mums visiems skirta dangaus dovana.
Kun. Vytenis Vaškelis