Šventoji šeima – C 2018

Rytojus priklauso nuo šiandienos

Pirmosios šeimos – Adomo ir Ievos – moralinis nuopolis liudija, kad mes negalime gyventi be Dievo. Nepaklusdami Jam jie užsitraukė gėdą, kuri privertė juos slėptis tarp Edeno sodo medžių. Užuot prašę Jo atleidimo ir susigrąžinę prarastą dieviško kilnumo tapatybę, bėgo tolyn nuo gyvojo Dievo ir tikrosios savasties – nuo savo būties šaknų… Dabar per antrąjį Adomą – Jėzų – visoms pasaulio šeimoms šviečia žalia šviesa, kviečianti ateiti pas Jį, nes tik Jo širdyje yra Rojaus sodas, pranokstantis buvusiojo grožį…

Šeima yra ne tik gyvybingoji visuomenės ląstelė, bet ji – niekuo kitu nepakeičiamas Šventosios Šeimos modelis. Jėzus, Marija ir Juozapas pirmiausia simbolizuoja kiekvienos šeimos dvasinių vertybių visumą. Dieviškame šeimos kūrimo projekte nebuvo dviejų Adomų ar dviejų Ievų, nes ir protaujančiam vaikui aišku, kad ne gandrai iš kažkur atneša vaikus, o tik iš dviejų skirtingų lyčių žmonių sąjungos kyla nauja gyvybė. Taigi homoseksualios poros yra visuomenės pavojingas dvasinio nestabilumo reiškinys, iškeliantis netikrąjį ego aukščiau už Dievo tiesą bei visuotinai pripažintas bendražmogiškas vertybes…

Viena motina nuo pat vaikystės svajojo apie šeimą – vyrą ir save, kurie rūpinasi savo vaikais, o jie auga paklusnūs ir mieli. Ji įsivaizdavo, kaip sekmadienio rytais susėda visa šeima prie stalo; kaip už viską, ką duoda Dievas, dėkoja Jam. O paskui visi su šypsena veiduose ir meile vienas kitam išskuba į bažnyčią; po pietų susitinka su draugais…

Kai ji ištekėjo, bėgant metams, nusivylė savo svajonėmis, nes turėjo nevisavertiškumo kompleksų, kurie trukdė jai siekti tikslų. Nors ji didžiavosi savimi, kai į klausimą: „Kuo tu užsiimi?“, galėdavo atsakyti, esanti jauna mama – verslininkė, bet namuose, kai niekas nematydavo, jautėsi pervargusi bei pikta.

Ačiū Dievui, kad Jis jai suteikė vidinį apšvietimą, kai ji kartą gilinosi į šiuos Biblijos žodžius: „Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė! Vyras jai patiki savo širdį ir turi tikrą turtą. Ji atsilygina gerumu, o ne piktumu per visas savo gyvenimo dienas (…). Stiprybė ir orumas – jos drabužis; ji su šypsniu žiūri į ateitį. Atvėrusi burną, ji kalba išmintingai, o ant jos liežuvio – malonus pamokymas. Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį ir niekada nevalgo dykaduonio duonos. Jos vaikai ją giria, jos vyras irgi liaupsina ją: „Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!“ Žavumas ­ apgaulė, o grožis – migla; moteris turi būti giriama už pagarbią Viešpaties baimę“ (Pat 31, 10 – 30).

Šių Dievo žodžių apmąstymas bei didis troškimas juos pritaikyti kasdienoje palietė jos širdį ir padėjo keisti savo charakterį bei gyvenimo būdą. Ji tolydžio tapo ramesnė, kantresnė, ir vis dažniau dovanodavo šypseną savo artimiesiems. Neseniai iš savo vyro sulaukė didžiausio gyvenime komplimento – jis pasakė, kad dėl namuose sukurtos dvasinio jaukumo oazės, nuolat nori po darbo skubėti į namus, kur gali džiaugtis ramybe, jausti dėmesingumą bei dalintis meile…

Iš šios motinos liudijimo galėtų pasimokyti ir tie, kurie ruošiasi santuokai. Dar gerokai prieš jungtuves jaunos poros turėtų suformuoti bendrą nuomonę ir jas jungiančius aiškius tikslus, dėl ko norima kartu gyventi ir vienas kitam per visą gyvenimą tarnauti, kol mirtis išskirs. Ne veltui išminčius ką tik susituokusiems, kai jie klausė: „Ką turėtume daryti, kad mūsų meilė truktų amžinai?“, sakė: “Abu kartu mylėkite ir kitus dalykus“.

Kai dvylikametis Jėzus drauge su Marija ir Juozapu per Velykas viešėjo Jeruzalėje, po iškilmių Jis atsiskyrė nuo savo tėvų ir nuėjęs į šventyklą ilgai bendravo su žydų mokytojais (plg. Lk 2, 46). Vėliau Jėzų atradusiems bei nustebusiems gimdytojams Jis sakė, kad Jam užvis svarbiau yra būti Tėvo reikaluose.

Mamos ir tėčiai, augindami savo vaikus, turėtų įsisąmoninti, kad jų atžalos yra tarsi jiems paskolintos brangenybės. Viso pasaulio vaikais geriausiai rūpinasi dangaus Tėvas ir Motina Marija. Nors iš vyro bei žmonos meilės užsimezga nauja gyvybė, bet jos davėjas ne žmogus, o Dievas. Nors tėveliai rūpinasi savo vaikų auklėjimu, bet tik, veikiant Šventajai Dvasiai, besimokantieji Kristaus gyvenimo mokykloje subręsta gyvenimui Anapusybėje. Kas iš to, kad išsipildo tėvų svajonė ir jų atžalos ateityje tampa net profesoriais, bet dėl to, kad per mažai pažįsta tikrąjį Akademiką – Dievą, užuot Jam patikėję savo gyvenimą, pasikliauja tik savo žmogiška erudicija. Juk vienašališkas pažinimas išpučia ir tik meilė geriausiai ugdo asmenybę (plg. 1 Kor 8, 1). Be abejo, kas nesididžiuodamas savimi savo talentus panaudoja visuomenės gėriui ir skiria Dievo garbei bei artimo labui, elgiasi tinkamiausiai.

„O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Koks Dievo Sūnaus apibūdinimas! Pasirodo, kad net ir viešpačių Viešpačiui reikėjo tobulėti, nes kaip žmogus Jis grynai dėl mūsų prisitaikė prie žmogiškos prigimties standartų, kad ir mes turėtume į ką lygiuotis…

Norime, kad mūsų šeimos būtų laimingos ir visuomenė galėtų atsinaujinti? Sekime Šventosios Šeimos pavyzdžiu ir įveikime visas kliūtis, trukdančias jauniems lietuvaičiams semtis žinių iš aukščiausiojo mokslo Universiteto – Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo lobyno. Beje, tikrojo mokytojo vardas – Meilė. Taigi leiskime jau šiandien Dievui keisti vaikų širdis, juolab, kad jos labiau priklauso Jam, o ne jums, brangūs tėvai.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content