Jis visa daro nuostabiai
Jėzaus išgydytas kurčnebylis simbolizuoja daugelį žmonių. Jis trokšta išgydyti dvasiškai kurčius asmenis, kad jie, išgirdę Evangelijos tiesą, jos vidinės jėgos paliesti bei padrąsinti, drauge su apaštalu Pauliumi galėtų aplinkiniams liudyti: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13).
Dievo Sūnus dėl to tapo žmogumi, kad mes galėtume ateiti pas Jį ir atrastume savo tikrąją žmogišką tapatybę, pasilikdami Jame. Maža nauda, jei tie, kuriuos Jėzus išlaisvino iš kūno negalių, nebūtų išvaduoti iš nuodėmių pančių. Nors už suteiktą sveikatą jie ir padėkotų Gydytojui, bet juose tebetūnanti dvasinė tamsa neleistų į jų sielas prasiskverbti nei vienam malonės spinduliui, galinčiam atverti jų protus bei širdis, kad jie pradėtų tikėti, jog Tas, kuris pašalina ligas, suteiks jiems naują perspektyvą net ir po jų kūnų mirties. Kai fizinis išgydymas yra vilties ženklas, kreipiantis mūsų gyvenimus į ateitį, tik tada savo Geradariui dėkojama iš širdies gelmių…
Sekmadienio Evangelija skelbia, kad pas Jėzų atvestas kurtumo ir nebylumo negalių varginamas žmogus, vos Jam ištarus: „Efata“ – „Atsiverk“, bematant buvo išgydytas (žr. Mk 7, 35). Jėzus tam vargšui galėjo trumpai sugrąžinti klausą, kad šis išgirstų: „Žmogau, gailėkis dėl savo nuodėmių ir būk iš jų visiškai išlaisvintas. Efata, siela!“ Ir nors po šių žodžių nebylio klausa vėl būtų užsivėrusi, bet būtų padarytas didis stebuklas – šio nusidėjėlio siela būtų tapusi visiškai laisva ir pasirengusi (jei būtų Dievo valia) net keliauti Namo, kur nėra nei vieno, negebančio girdėti kūrybingiausių „džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę!“ (žr. Apr 19, 7) variacijų, kaip nėra ir tų, kurie Ten nešlovintų Aukščiausiojo vardo.
Tačiau reikėjo, kad šimtai žydų pamatytų ir dar daugiau jų išgirstų, koks didis ir gailestingas yra Jėzus iš Nazareto, kuris išgydė žmogaus kūną ir suteikė jam malonę kalbėti taip, „kaip reikia“ (Mk 7, 35). Nauja žmogaus kalba – atgimusiojo iš aukštybių naujo mąstymo rezultatas. Buvęs nebylys ne tik taria žodžius, kuriuos supranta aplinkiniai, bet jie yra liudijimas, kad ir išgydytojo širdis tapo perkeista, nes iš jos nebeišeina net mažiausi blogi ketinimai, o vien tai, kas dvasiškai praturtina klausytojus. Nuo šiol jis aiškiai girdės Jėzus mokymus, ir jo tikėjimas tik augs, nes neįmanoma dažnai, įdėmiai bei maldingai klausytis Evangelijos ir pasilikti dvasinio vidutiniškumo lygyje. O kai žmogaus širdyje nepaliaujamai auga tikėjimas, jis geriausiai matomas, darant kasdienius, mažus darbus. Tikintysis žino, kad, kai Viešpačiui skiriami ir iš pažiūros nereikšmingi dalykai, jie yra priimtini ir net pasidaro labai svarbūs, nes dažniausiai iš plonų tikėjimo darbų siūlų audžiamas mūsų amžinojo gyvenimo kilimas, kurio puošniąją pusę mums bus lemta pamatyti anapusybėje…
Kodėl Jėzus draudė apie šį padarytą stebuklingą ženklą pasakoti? Jis norėjo, kad pasikeitęs buvusio nebylio gyvenimo būdas visiems iškalbingai ir palaipsniui liudytų, kad išgydymas – ne vienadienis dalykas, o kelias į Dievo Karalystę, kurią į žemę atnešė Dievo Avinėlis – mūsų būsimosios Tėvynės šerdis.
Taigi Jėzus iš anksto žinojo, kad tie, kurie matė Jo stebuklus, nepajėgs tylėti ir garsiai visiems sakys: „Jis visa gerai padarė!“ (Mk 7, 37). Šitaip Jo išganymo misija tik dar labiau plėsis, ir daugelis įtikės Jėzų, kurio kuriama Karalystė žemėje skleidžia dar niekur nesutiktą žmonių likimus keičiančios galybės šviesą: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5).
Tad teatsiveria dar plačiau mūsų širdys ir teįžengia į jas Jėzus… Tesuteikia Jis mūsų protams šviesos, kad pamatytume visas iki šiol nepilnai atpažintas savo sielos kertelėse esančias užsimaskavusios puikybės rafinuotas apraiškas. Kai mes visa, kas žemina mūsų orumą atiduosime Viešpačiui ir stengsimės net nuo mažiausio blogio atsiriboti, dar aiškiau suprasime, kad Jėzaus ištartas žodis efata yra skirtas ne tik mūsų kūnų išgydymui, bet tai – mūsų protams bei širdims, kad leistumės taip pagaunami ir užvaldomi Kristaus (žr. 2 Kor 10, 5), jog net galėtume džiaugtis šiuo nesvyruojančiu įsitikinimu: mūsų gyvenimas kaskart labiau priklauso Jam, o ne mums patiems.
Kun. Vytenis Vaškelis