XXVII eilinis sekmadienis B 2018

Santuoka – vyro ir moters meilės uola

„Negera būti žmogui vienam. Padarysiu tau tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18), – tarė Viešpats, ir Jis, Adomui miegant, iš vieno jo šonkaulio sukūrė pirmąją pasaulyje moterį – žmoną Ievą. Tai – didi pirmosios šeimos paslaptis, kuri vaizduoja amžiną Trejybės bendrystės vienybę… Deja, kokie skaudūs ir apgailėtinai trapūs bus šių minėtų šeimynykščių tarpusavio santykiai, kai Kainas iš pavydo užmuš savo brolį Abelį… (Pr 4, 8)

Nuo neatmenamų laikų vyro ir moters santuoka išreiškia Dievo bei žmogaus artumą. Dievas mus pašaukė iš nebūties, kad mes, nesuvokdami, kaip atėjome per savo tėvų meilę į šį pasaulį, ilgainiui savo gyvenimu būdu stengtumės daryti tokius sąmoningus sprendimus, kurie liudytų, jog ne tik vyro ir žmonos tapimas vienu kūnu (žr. Ef 5, 31) yra svarbus dalykas, tačiau užvis svarbiau – mūsų vienybė su Tuo, kurio rankose esame…

Monogaminė šeima – vieno vyro ir vienos moters santuoka – yra gyvybinė visuomenės arterija, kuria teka Prisikėlusiojo gyvojo vandens srovė, nuplaunanti klaidingas sekuliaraus pasaulio šeimos vertinimo apnašas ir suteikianti naują minties šviežumą Kristaus žodžiams: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

Iš sutuoktinių abipusės meilės gimę vaikai yra antgamtinė nuoroda į tokį artimą Jėzaus bei žmonijos vienybės ryšį, kad, kai mes bendraujame su Juo ir savo gyvenimo darbus pirmiausia skiriame Jam, tada mumyse augantis Jo tikėjimas byloja: „Gražiausias su Viešpačiu bendrystės vaisius yra nepalaužiamas įsitikinimas, liudijantis, kad tikrai Jis be galo myli mane ir mus visus, nes kas priima Jį į savo vidų, tas jau dabar atsiduria danguje – aš Jame ir Jis manyje“. Tai – esminė dieviškojo susivienijimo, kai du tampa vienu kūnu, Kristaus – Sužadėtinio – ir žmonijos – Bažnyčios – Sužadėtinės – plano įgyvendinimo pakopa.

2015 metais popiežius Pranciškus Filadelfijoje, per šv. Mišias, kalbėjo šeimoms primindamas svarbą pasikliauti Viešpačiu: „Nekliudykite tam, kas gera, priešingai, leiskite, kad augtų“. Pasak popiežiaus, laimė ir šventumas glūdi mažuose gestuose, kaip liudijama Evangelijoje: „Kas duos jums atsigerti taurę vandens mano vardu, (…) tas nepraras savo užmokesčio“ (Mk 9, 41).

Tačiau ištikimybė mažuose dalykuose priklauso nuo didelių dalykų siekio. Jei vyro ar žmonos gyvenimo rūpesčiai ir tuščių pramogų vaikymasis užtemdo rūpinimąsi Dievo planais, asmens mąstymas siaurėja, širdis atbunka tiesos pajautai, ir jis ritasi žemyn, nes tai, kas malonu, tampa svarbiau už pareigų atlikimą ir santuokinės priesaikos vykdymą. Tada jūra iki kelių, nes neištikimybė mažuose dalykuose veda iki šeimos neištikimybės, o paskui lieka tik žingsnis, kurį žengus, santuoka dūžta kaip porcelianinė vaza… Antai, kai žmonės ima piktnaudžiauti savo intymiais veiksmais, leidžiasi užvaldomi lytinio instinkto geismų dvasios, gyvena vaikydamiesi nepasotinamų kūniškų malonumų, tada toks fizinis žmonių kūnų jungimasis gimdo ir plečia savižudišką gašlumo imperiją, kuri veda į nužmogėjimą (interneto virtualybėje ir gyvenimo realybėje pernelyg apstu šio proceso pavyzdžių).

Moters ir vyro sąjunga, kai jiedu pirmiausia stengiasi malda bei tikėjimo darbais kaskart artėti prie Viešpaties, tampa šio bei būsimojo gyvenimo palaiminimu, nes, skleisdamiesi palikuonimis į ateitį, žemėje kuria Dievo Karalystę, panašią į apmirusį grūdą, kuris, kai atsiduria žemėje yra laistomas gyvuoju vandeniu bei kankinių krauju… Iš jo išauga didysis Bažnyčios medis, kurio šakose net padangių sparnuočiai suka lizdus (Mt 13, 32), nes niekas, išskyrus nuodėmę, nepajėgia sustabdyti malonės augimo.

Šio sekmadienio Evangelija užsimena ir apie atvejus, kai vyras ar žmona palieka savo šeimą ir veda ar išteka už kitų asmenų (žr. Mk 10, 11 – 12). Nors tai – svetimavimas, bet mes, užuot juos kritiškai vertinę, pavyzdžiui, antrą kartą sudariusius sąjungą ir dėl objektyvių priežasčių negalinčius priimti Santuokos sakramento, verčiau palaikykime savo malda, kad išlaikytų tikėjimą Dievu ir stengtųsi malda, Die­vo žo­džio skaitymu, dalyvavimu šv. Mišiose, religiniu vaikų auklėjimu, karitatyvinių darbų praktika ir panašius dalykus stiprinti asmeninį bei bendruomeninį ryšį su Juo, savo šeimos nariais ir aplinkiniais.

Lai pasitvirtina Dievo žodžio tiesa: „Mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5). Mums visiems reikia vieniems kitų, nes, tarnaudami kitiems, kaskart įsitikiname, kad nors dažnai neiškart pamatome savo tikėjimo darbų vaisius, tačiau mus vis stipriau jungia Dievo Sūnaus artimumas, dovanojantis mums laisvę bei drąsą ir toliau eiti šiuo perkeičiančios malonės taku. Jei tikime, meldžiamės ir skleidžiame gėrį, pirmiau ten, kur jo labiau reikia, neabejotinai prinoks ir geradarybių vaisiai, nes tikrai pjausime, ką pasėjome.

Aukščiausių vertybių skalėje lieka tikėjimas, viltis bei meilė. Didžiausia – meilė. Ji yra tas imperatyvas, kuris kritišką šeimos gyvenimo akimirką neleidžia palūžti, nes atgaivina mūsų atmintį: „Viešpats myli mane bei šeimą labiau nei pasaulį. Jis atidavė save dėl mūsų, kad kardinaliai keistųsi šeimos ir visuomenės kelio kryptis…“

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content