Grįžti į Tiesą – grįžti į save

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus mokinių neadekvatų elgesį vieno žmogaus atžvilgiu, kuris Jo vardu išlaisvindavo ligonius iš piktųjų dvasių varginimų (Mk 9, 38). Garbė ir atsakomybė lydi tą asmenį, veikiantį „tuo Vardu“, kuriam nėra lygių pasaulyje (plg. Fil 2, 10 – 11). Išvien su Jėzumi daryti gerus darbus išliekant Jo malonėje, pasak vieno teologo, „reiškia mylėti kitą kaip garbų Dievo vaiką ta pačia meile, kokia myli Tėvas. Kas šitaip elgiasi, pats tampa Jo vaikas“.

Kai žmogus esti su Dievu ir Jame, jis niekada nebus prieš mus. Kol mūsų vidinis žvilgsnis nukreiptas į Jėzų, nesvarbu, ką darytume ir kur būtume, priklausysime Jam, laikysimės Jo kelio, gerbsime vienas kitą ir net visus laiminsime. O stokodami Jo malonės, darysime savavališkus sprendimus ir būsime panašūs į Kristaus mokinius, kuriems pavydas aptemdė protus ir jie, užuot tikėjimo šviesoje ramiai bei teisingai įvertinę situaciją, ėmė stabdyti vieno žmogaus tarnystę Dievui bei artimui, liūdinti Šventąją Dvasią (žr. Ef 4, 30) ir  dėl to susilaukė pamokančio priekaišto iš Mokytojo (Mk 9, 39).

Jėzuitas teologas Silvano Fausti rašo: „Atskiro žmogaus gimtoji nuodėmė yra statyti save Dievo vietoje, o kolektyvinė – ten statyti „mes“. Mokiniai norėtų, kad juos sektų! Svarbu žinoti, kad Bažnyčią sudaro ne sekantys „mus“, bet klausantys ir sekantys Jį. Prakeiktas žmogus, sekantis žmogų“. Sekti žmogumi, kuris valdomas nuodėmių, – savyje gausinti blogį bei didinti atskirtį nuo Dievo, tolstant nuo tikrojo „aš“, kuris yra mūsų išsigelbėjimo inkaras Jame. Grįžti į Tiesą – grįžti į save.

Pagarbi tolerancija mūsų bendruomenei nepriklausančiam asmeniui, kai jis vaisingai skelbia bei liudija Jėzų yra kiekvieno krikščionio dvasinio gyvenimo Jame rezultatas, nes tik Jo artumas gali mūsų sielas apvalyti nuo rafinuočiausių savimeilės dėmių, trukdančių už jį melstis, jį mylėti… Kas iš to, jei tik kartais net su užsidegimu ištartume: „Pasitikiu Tavimi, Jėzau ir laikausi Tavojo kelio“, bet neturėtume per dvasines pratybas užgrūdinto charakterio tvirtumo, padedančio kasdien nuosekliai gyventi Evangelija ir į viską žvelgti viltingai. Periodiškas pamaldumas nesukuria nuolatinio gyvenimo Dieve.

Kai per mažai laiko skiriame Jėzui, dienos valandas „suėda“ įvairūs rūpesčiai, ir vidiniam mūsų žmogui nesuteikiame galimybių atsinaujinti (žr. 2 Kor 4, 16). Tiesa, karštos maldos blykstelėjimas širdyje gali sukelti grandininę bei asmens būtį perkeičiančią malonės veikimo reakciją, suteikiančią sielai atgimti iš aukštybių. Tačiau tik tada tai esti veiksminga, kai kaskart kūrinys paklūsta savo Kūrėjui bei Viešpačiui ir su malda širdyje disciplinuotai siekia asmeninės dvasinės pažangos…

Jėzaus žodžių radikalume nėra nei kruopelytės neįmanomų reikalavimų. Kai Jis mums liepia atsisakyti savo gundančių rankų, kojų ir akių, visada slypi gilesnė potekstė – bilieto į dangų pirkimas (žr. Mk 9, 43 – 47). Tai – nelengva kelionė namo, nes, pasak žinomo JAV psichiatro Geraldo Mejaus (Gerald May), „laisvę ir meilės džiaugsmą, ir grožį reikia pirktis kančios kaina (…). Nors ir paradoksalu, mums reikia turėti prisirišimų, jei norime būti laisvi. Kad galėtume oriai grįžti namo, turime jų atsisakyti. Reikia, kad Dievui šaukiant mus į meilę būtume stumiami atgal. Kad, trokšdami laisvės, būtume gundomi vergijai. Galbūt būtent tada gundymas meilės šviesoje ima rodytis bent kiek prasmingas“.

Nėra geresnio motyvo paliudyti savo ištikimybę Jam, kaip dėl Jo stengtis atsiriboti nuo visko, kas nėra Jis, – kaskart atiduoti savo sunkius netikrumo dalykų prikimštus maišus Jam ir iš Jo priimti tas naštas, kurias Jis Pats mums padės nešti, kad, pasiekę amžiną Tėvoniją, galėtume visa esybe pripažinti išsipildžiusią apaštalo Pauliaus žodžių tiesą: „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18).

Neseniai džiaugiamės Kristaus vietininko – popiežiaus Pranciškaus – viešnage savo krašte. Nepaisydamas garbingo amžiaus naštos, ramiai, kantriai ir labai viltingai jis kėlė aukštyn Evangelijos vėliavą, kad jos plazdėjime, veikiant Šventajai Dvasiai, daugelis galėtų pamatyti egzistencinį krikščioniško mokymo kilnumo grožį, kurio nepriėmęs į savo širdį, nei vienas žmogus negali sakyti, kad jis yra iš tiesų laimingas, nes turi negęstančią vilties žvaigždę… Tiesą sakant, Šventasis Tėvas pats tapo tarsi vėliava, nes, kas tik žiūrėjo į jį bei klausėsi jo, gėrė Kristaus gyvąjį vandenį…

Kaip tautinė vėliava simbolizuoja mūsų Tėvynės laisvę bei meilę, taip popiežius Praciškus mums atstovauja patį Dievo Sūnų ne tik dėl to, kad jis eina garbingiausias pareigas pasaulyje, bet kad Dievo žodžio galia ir savo asmenybės taurumu tarsi iš tamsos į šviesą iškelia tai, kas jungia kitaminčių širdis, kas gydo kraujuojančias žmonijos žaizdas, kas naikina mirties kultūrą ir atveria dangaus perspektyvą… Kas žemiška negrįžtamai praeina, o kas dieviška, lai mums suteikia jėgų, kad suklydę, žemiškus dalykus pernelyg pamilę, nebijotume net skausmingai nuo jų atsitolinti, idant vėl grįžtume prie Šaltinio – Jėzaus. Juk nėra geresnio pasirinkimo kaip Jis.

Kun. Vytenis Vaškelis