Kas Aš esu tau?
Atkreipkime dėmesį, kad šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris savo mokinius užkalbino, su jais keliaudamas į Pilypo Cezarėjos kaimus. Net trumpa kelionės atkarpa simbolizuoja mūsų visos žemiškos kelionės pradžią ir pabaigą. Gimėme, kad mirtume? O, ne. Geriau taip sakykime: „Jei šiame gyvenime su Juo išvien keliausime, mirties per amžius neragausime“ (žr. Jn 11, 26).
Kai Jėzus klausė mokinius: „Kuo mane laiko žmonės?“ (Mk 8, 27), jau buvo apvalęs raupsuotuosius, kad jie ir mes neužmirštume, jog sielos nuodėmių raupsai yra pavojingiausi; raišiesiems suteikęs malonę pasveikti ir vaikščioti tiesos takais; prikeltiesiems iš numirusiųjų – naujas galimybes siekti dangaus… Nors Jo skelbiama Geroji Žinia ir atlikti darbai aiškiai bylojo apie Jo dievišką pasiuntinybę, bet aplinkiniai nepajėgė išsilaisvinti iš savo stereotipinio mąstymo klišių ir manė: neįmanoma, kad, buvęs dailidė būtų Dievu.
Apaštalas Petras nedvejodamas išpažino, kad Jėzus yra Mesijas (pateptasis Viešpats). Tai – Dievo Tėvo jam suteikta apreiškimo dovana (žr. Mt 16, 17). Tačiau kai Išganytojas prabilo apie savo būsimą kančią bei mirtį, Jo mokiniai sutriko, o Petras, net išdrįsęs Jam priešgyniauti, netikėtai išgirdo tokius Mokytojo žodžius: „Eik šalin, šėtone (…)“, kurie beveik pažodžiui įeina į 2014 metais išleisto Romos apeigyno „Egzorcizmai“ formulę. Šie griežti Jėzaus žodžiai – pamoka visiems, kas apie dieviškus dalykus mėgina svarstyti grynai žmogiškai. Apaštalas Paulius sako: „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad tuos dalykus reikia vertinti dvasia. Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 14-15).
Verta priminti, kad nepakanka Jėzui pamaldžiai tarti: „Viešpatie, Viešpatie“ (žr. Mt 7, 22) ir net Jo vardu kitus išlaisvinti iš piktojo įvairių varginimų… Tiems, kurie yra tiesiogiai pašaukti tarnauti sielų išganymui, o, deja, savo asmeniniame gyvenime ima elgtis nedorai, gresia atsakomybė (žr. Mt 7, 23). Kas laikosi dvigubų standartų, mėgina daryti du nesuderinamus dalykus: būti Dievo draugu ir keliaklupsčiauti prieš savo egoizmą.
Apaštalas Petras ne dėl savo nedoro gyvenimo būdo „užsitarnavo“ Jėzaus papeikimą, bet dėl tikėjimo trūkumo – nesugebėjimo ramiai apsvarstyti, ką reiškia paties Dievo Sūnaus žodžiai, kad „Žmogaus Sūnui reikės būti nužudytam ir prisikelti iš numirusių“. Jis pasakė tai, kas slypėjo ne tik jo, bet ir kitų mokinių širdyse. Visas šio klaidingo mąstymo nuosėdas Sekminių dieną sunaikino ant apaštalų nužengusi Šventosios Dvasios ugnis, kuri taip perkeitė jų gyvenimus, kad danguje laimėję kankinystės vainikus, jie mums ir dabar liudija, kad Kristus yra amžinai gyvas ir laukia Jo krauju atpirktosios žmonijos, keliaujančios Namo…
Mūsų žemiškoji kelionė negali būti be išmėginimų, nes jie geriausiai liudija mūsų dorybių tvirtumą bei tikrą atsidavimą Dievui. Kai mums šypsosi nuolatinė sėkmė, lengva sekti Jėzumi, nes mums atrodo, kad ir Jo veide nuolat šviečianti džiaugsmo saulė nemato vakaro sutemų… Bet jei kas nors mums nepelnytai ištartų (be abejo, Dievui leidus) tik vieną neteisingą, blogą žodį ir iš mūsų sielų vidaus bematant imtų veržtis sunkiai suvaldoma nepasitenkinimo, ar net pykčio banga, paaiškėtų, kas iš tikrųjų Jėzus yra man, kuo aš Jį laikau ir ką Jis reiškia mano gyvenime. Tada ir pamatytume, kokia nepakeliama našta užgula mūsų širdis, kai mėginame eiti paskui Jį nesistengdami atsižadėti savo netikros aš tapatybės.
Tikras sekimas Kristumi neįsivaizduojamas be kryžiaus ir be vidinio džiaugsmo. Mūsų kasdienis kryžiaus nešimas – apaštalo Petro pavyzdžiu eiti per gyvenimo išmėginimų bangas sutelkus dėmesį į Jį. Prasminga kreiptis: „Viešpatie, padėk man tinkamai šioje situacijoje pasielgti“. Kitą kartą ir užmiršime pagalvoti, kaip Jis pasielgtų arba kaip nesielgtų, nes pašvenčiamoji malonė savaime skatins budėti ir nedaryti skubių sielos judesių, kad savo nepamatuotais sprendimais nenuliūdintume Dievo Dvasios (Ef 4, 30) ir neįskaudintume Jėzaus širdies. Tikrai Dievas mums padės kaskart labiau gyventi taip, kaip Jis nori, nes iš mielo ryto Jam skyrėme laiko: mąstėme, meldėmės ir buvome paveikti malonės, kad vėlesnių gundymų akivaizdoje, laikydamiesi Jo kelio krypties, savuoju Jėzui „taip“ vis giliau įsileistume Jį savo širdin, o šėtonui – melo tėvui – atsukdami nugarą savaime jį vytume šalin.
Kaip Jėzus, kentėdamas ant kryžiaus, turėjo sutelkti visą kantrybę ir ištvermę, tokia panaši ir mūsų dalia. Geniali rašytoja Simone Weil rašė: „Kai vyksta kova tarp valios, atsidėjusios kokiai nors pareigai, ir netikusio troškimo, eikvojama energija, susijusi su gėriu. Įsikabinusius troškimo dantis reikia iškęsti pasyviai, kaip kančią, kuri verčia mus pajusti savo menkystę, ir išlaikyti dėmesį, nukreiptą į gėrį. Tada pakylama į aukštesnį energijos kokybės lygmenį“.
Tad negailėkime pastangų stengdamiesi tikėjimo darbais atsakyti į šį Jėzaus klausimą: „Ką Aš reiškiu tavo gyvenime?“
Kun. Vytenis Vaškelis