XXI eilinis sekmadienis B 2018

Mūsų ištikimybė Kristui

Šio sekmadienio Evangelija byloja ne apie apaštalus, bet apie kitus Jėzaus mokinius, kurie, girdėdami Jo kietus žodžius (žr. Jn 6, 51), nesistengė jų giliau suvokti, ir, užuot Jį prašę plačiau paaiškinti, leidosi užvaldomi negatyvių emocijų, pasipiktino Juo (žr. Jn 6, 61) ir pasišalino… Papiktinimai nelygu papiktinimams. Visais laikais pasitaiko tokių individų, kuriems Nukryžiuotasis yra jų hedonistinio gyvenimo būdo prieštaravimo ženklas, ir jie a priori atmeta Jį, net nesusipažinę su Jo mokymu, kuris kiekvienam žmogui – tinkamiausias gyvenimo kelrodis… Yra asmenų, kurie seka Kristumi, bet vėliau dėl įvairių priežasčių tampa Jam neištikimi, ir jų elgesys piktina aplinkinius.

VIII a. prieš Kristų Viešpats per pranašą Ozėją ne veltui kalbėjo: „Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave kaip savo kunigą; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir aš tavo vaikus“ (Oz 4, 6). Nors čia turima omenyje izraeliečių kunigai, tapę neverti savo pašaukimo, bet šis įspėjimas taikytinas ir tiems mūsų laikų dvasininkams, kurie, kaip paaiškėjo iš neseniai paskelbtos Pensilvanijos (JAV) lytinio išnaudojimo ataskaitos, įvykdė seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius. Nors tai tokie skaudūs papiktinimai, kad tiems, pasak Jėzaus, per kuriuos jie ateina, net turėtų būti ant jų kaklų užmautos girnapusės ir jie įmesti į jūrą (plg. Lk 17, 1 – 2), bet ir didžiausi pasaulio piktadariai visada turi galimybę išsigelbėti nuo amžinojo pasmerkimo, jei tik duos tikrų atsivertimo vaisių (Mt 3, 8).

Daugybę kartų būtų buvę geriau, kad minėti dvasininkai, kurie savo nusikaltimais neapsakomai įskaudino savo aukas bei jų artimuosius, dar prieš stodami į kunigų seminariją arba jau joje besimokydami būtų tinkamiau ištyrę savo pašaukimą kunigystėn ir, prieš priimdami kunigo šventimus, pasistengę giliau suprasti savo būsimą kunigo, kaip alter Cristus, tai yra visu gyvenimu bei darbais panašėjimo į Jį atsakomybę. Neseniai vienos svarbiausių JAV katalikų vyskupijų ganytojas kardinolas Sean Patrick O‘Malley, apgailestaudamas dėl minėtų įvykių Pensilvanijoje, kalbėjo ir apie svarbą iš naujo deramai atsižvelgti „į būdus, kuriais rengiami kunigai, vykdoma pastoracinė lyderystė“.

Taigi tik atviras ir nuoširdus nuolat kunigo puoselėjimas atsidavimas Jėzui tolydžio stiprina jo asmeninį santykį su Juo. Be tikėjimo bei pasitikėjimo Juo, kunigystė tampa ne džiaugsminga gyvenimo kelione su Juo bei tikinčiaisiais, bet kartais net nebepakeliama rutina, slegiančia dvasininko pečius bei širdį ir skatinančia ieškoti juslinių pasitenkinimų… Tenka priminti, kad atskirtis nuo Jėzaus, ypač kai su Juo vyko tam tikra dvasinė bendrystė – kelias į neviltį.

Kai kartais dvasininkas peržengia visas elementarios pagarbos, skirtas kitam asmeniui, ypač jaunam, kuriam gyvenimas dar prieš akis, ribas (labai skaudūs Pensilvanijoje įvykiai tai liudija) ir, užuot Kristaus pavyzdžiu, laiminęs vaikus ir jiems linkėdamas gausiausių Dievo malonių, artinasi prie jaunuolio (Dievo neliečiamybės) su nepadoriais ketinimais, tai – sveiko proto praradimas ir didžioji ne tik jo asmeninė nelaimė… Tai – visų Bažnyčios narių žaizda, nes mes visi esame nedalomas Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai (1 Kor 12, 26), kurių kančios bei džiaugsmai turi globalų pobūdį.

Todėl atsiliepkime į neseniai paskelbtą popiežiaus Pranciškaus „Laiške Dievo tautai“ prašymą melstis ir pasninkauti, kad galėtume geriau suvokti širdis perkeičiančią maldos visuotinumo galią ir su juo ne tik galėtume sąmoningai tarti: „Su  gėda ir gailesčiu mes, kaip Bažnyčios bendruomenė, prisipažįstame, kad nesugebėjome būti su tais, su kuriais privalėjome būti, kad nesugebėjome laiku suprasti kokia didelė ir rimta žala padaryta daugybės žmonių gyvenimams. Apleidome ir išdavėme mažutėlius“, bet ir savo konkrečiais veiksmais galėtume prisidėti prie kitų popiežiaus žodžių išsipildymo: „Malda teatveria mūsų ausis tyliam vaikų, jaunuolių ir neįgaliųjų skausmui. Pasninkas teišugdo mumyse teisingumo alkį ir troškulį, tepaskatina eiti tiesos keliu ir paremti visas reikalingas teisines priemones“.

Nors sunku žodžiais išreikšti vidinį skausmą, prisimenant dangaus keršto besišaukiantį minėtų kunigų nuopuolį, bet prisimename, kad dvasininkijos dauguma plačiajame pasaulyje lieka ištikima savo kilniausiam pašaukimui – padėti žmonėms tiesiausiu keliu su Jėzumi žengti į amžinuosius Dievo Tėvo namus…

Gyvename neramiame pasaulyje, ir todėl Šventoji Dvasia tegul ypač kunigus bei pašvęstojo luomo narius su nauja jėga įkvepia dar ištikimiau tarnauti Viešpačiui, darant gera kiekvienam žmogui, kad kuo daugiau Jo atpirktųjų suprastų: tik Jėzus Kristus yra viskas, nes dėl Jo mes buvome „ištraukti“ iš nebūties tamsybių ir prikelti bei pasodinti danguje su Juo (žr. Ef 2, 6).

Kun. Vytenis Vaškelis