Dieviška Karalystės kvailumo išmintis
Jėzus žmonių širdis keičia ne prievarta, o meile. Jo švelniosios revoliucijos esmė – demaskuoti nuodėmės kerus ir atverti savo Širdies horizontus. Kai žmogus su tikėjimu bei alkdamas tiesos atvirai priima Gerąją Naujieną, tampa Kristaus Karalystės nariu, nes realiai įsitikina jį įkvėpusios malonės neklaidingumu, ir supranta, kad Visagalio gerumui nėra ribų…
Vergas vergui nelygu, nes yra gėdinga vergija nuodėmei ir yra išlaisvinanti tarnystė Tiesai, kai malonei veikiant, asmuo tampa laisviausiu žmogumi – Kristaus vergu (žr. 1 Kor 7, 22). Kam tarnaujame, nuo to ir priklausome. Kai atsiribodami nuo nuodėmių paklūstame Kristui bei Jo mokymui, tada tampame teisumo tarnais (Rom 6, 18) ir visų Dievo pažadų paveldėtojais (žr. Gal 3, 29). Kai laikomės vien nuosavo teisumo, visada renkamės tik tą dalį tiesos, kuri palanki mūsų užmačioms. Dalinė tiesa yra netikra tiesa – visos tiesos karikatūra, nes, užuot žmogui atvėrusi tikrąjį kelią į Kristų, jį įkalina tokiame siauraus mąstymo kalėjime, jog atrodo, kad šis regimasis pasaulis yra vienintelis palikimas bei likimas.
Krikščioniškame filme „Netikėtas susitikimas“ (The Encouter, filmuota 2011 metais) Jėzus vaizduojamas kaip vienos prie kelio įrengtos užkandinės savininkas, patarnaujantis atvykstantiems keliauninkams. Kai kartą į minėtą užeigą atėjo penki keliautojai, dėl kelio remonto negalėję vykti tolyn, Jis maloniai juos sutiko, vaišino skanėstais; prisistatė, kad yra pats Jėzus Kristus, ir, pradėjęs kalbėti apie jų praeities įvykius, juos be galo nustebino… Turtingas verslininkas Nikas, nors ir suprato, kad Jėzus yra ypatingas žmogus, bet, jausdamas Jam išankstinį priešiškumą, visą laiką Jam priekaištavo, savaip tyčiojosi ir susitikimo pabaigoje atmetė nuoširdų bei lemtingą Jėzaus kvietimą priimti Dievo tiesą į savo širdį… „Man viskas gerai“, – su nepasitenkinimu atsakė Nikas. Tuo metu atsidarė durys, įėjo policininkas, vardu Devilas (anglų kalba Devil – šėtonas), kuris melagingai paskelbė, kad kelias suremontuotas. Kai Jėzus tarė: „Netiesa, kelias dar nesutvarkytas“, Nikas tik pasišaipė iš Jo, ir netrukus su policininku išėjo iš užeigos. Deja, neklusnusis Nikas savo automobiliu važiavo tuo keliu, kuriuo draudė vykti Jėzus. Jo mašina nukrito nuo skardžio, ir Niko gyvybę pasiglemžė mirtis, nežinanti vilties šviesos… Nikui išvykus, Jėzus sakė: „Jis praleido paskutinę galimybę… Kitoje Dievo būties pusėje yra visažinojimas. Aš dėl jų darau viską, bet Aš paprasčiausiai viską žinau…“
Nikas – dalinės tiesos etalonas. Jis buvo taip apakęs nuo susižavėjimo savo nuveiktais darbais, kad jam atrodė, jog Jėzus prie jo kuriamos karalystės, kuri grindžiama grynai materialinių vertybių gausėjimu, nieko negali pridėti. Jis pats viską sukūrė savo protu ir rankomis, todėl jam Jėzus nereikalingas. Jis save laiko aukštesniu už Jį ir atmeta Jį. Tai – žmogaus puikybės viršūnė, ant kurios pastatytas aukso veršį primenantis paminklas, skirtas žmogaus ego išaukštinimui.
Kadangi puikybė yra didžioji priešprieša proto nuolankumui, todėl visi, kas į pasaulį ir žmones žiūri per dalinės tiesos prizmę, mato tik save, gėrisi tik savimi ir serga sunkiai pagydoma savavališko savęs sudievinimo liga. Jie visa esybe atmeta Dievo tiesą, kuri vienintelė nuo jų veidų nuplėštų melo kaukes, apnuogintų jų širdžių sugedimą, sugriautų susikurtos karalijos stabus, neturinčius jokio egzistencinio pamato ateičiai, ir galėtų suteikti malonės spindulį naujam dvasiniam atgimimui…
Ačiū Dievui, kad yra kita karalystė, kuri ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36), o iš antgamtybės, ištryškusi iš Jo Širdies, kuri beprotiškai myli net užkietėjusį piktadarį… Jei taip nebūtų, ar Dievo Sūnus, apiplėšdamas pats save, būtų priėmęs tarno išvaizdą ir leidęsis paniekinamas ant kryžiaus? Ar būtų miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas (2 Kor 5, 15)?
Jėzus taptų vienišas Karalius, jei neturėtų savo sekėjų, kurie meldžia Šventąją Dvasią, kad Ji kaskart nužengtų ant jų, ir kiekvienas, savaip paliestas Jos artumo ir apšviestas nežemiška šviesa, galėtų tarti: „Tikroji išmintis pasiteisina savo darbais. Todėl stengsiuosi tapti kvailu dėl Kristaus, kad būčiau išmintingu (žr. 1 Kor 3, 18), nes dieviška kvailybė yra Dievo meilės išmintis, pranokstanti bet kokį žmogišką protavimą. Laikysiuosi ant švento Kryžiaus paskelbtos meilės bei kančios teologijos, ir niekada neliksiu vienišas, nes Tas, kuris nugalėjo mirtį ir amžiams pasiliko su mumis, kaskart sustiprins mano žingsnius ir ves saugiu gyvenimo taku“.
Kodėl renkuosi Tave, Jėzau, ir Tavo Karalystę? O ar turiu geresnę alternatyvą? Kur rasiu tinkamesnį Mokytoją? Kai suklumpu po nuodėmės našta, kas gi išgydys mano vidines žaizdas? Tik Tu! Kas man padės ramiai palikti viską, kai prisiartinus paskutinei laiko atkarpėlei, galėčiau ramiai užmerkti akis ir prabusti Ten, kur akis į akį išvysiu įsikūnijūsią Tiesą, meile žėrinčią…
Kun. Vytenis Vaškelis