XXV eilinis sekmadienis B 2018

Jėzus tapatinasi su mažiausiais

Popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje viešėjimo proga prisiminkime, kad Jėzaus žodžiai išsipildo mūsų gyvenime. Kai Simonui Petrui tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18), Viešpats, nors turės iškęsti Petro išsižadėjimą, paskiria savo įkurtosios Bendrijos vadovu, nes iš anksto žino, kad Šventoji Dvasia taip perkeis jo širdį, jog, jam vadovaujant, saujelė Jo mokinių taps antgamtiniu raugu didžiajai tikinčiųjų bendruomenei po visą žemę pasklisti…

Petro įpėdinis popiežius Pranciškus, kurį kasdien lydime savo maldose, vadinamas net pasaulio lyderiu. Specialiai nesiekdamas būti pirmu tarp kitų, jis yra Viešpaties išrinktas būti tarsi miestu, pastatytu ant kalno (žr. Mt 5, 14), kad, prisiėmęs didžiąją sielų ganytojo naštą, sektų šv. Pranciškaus Asyžiečio nuolankiu ir visiškai Mokytojui paklūstančiu pavyzdžiu. Kai žmonės, siekdami profesinės karjeros aukštumų, iš visų jėgų stengiasi atlikti daugybę darbų (kartais net persistengia) ir nori, kad kiti apie juos kuo palankiau kalbėtų ir pripažintų lyderiais, Kristaus sekėjai yra pašaukti tapti aplinkinių pagalbininkais, nes pats Dievo Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet kitiems kojas mazgoti, taip elgtis, kad daugelis pradėtų suvokti – tik tarnystė Dievui bei artimui yra tikrasis išsilaisvinimo iš savimeilės kelias,  vedantis į nuo aistrų apsaugotą ramybę, savivertės Dieve išsiskleidimą ir savo gyvenimo įprasminimo džiaugsmą.

Be įdėmaus Jėzaus žodžių klausymosi neįmanoma jų perkeičiančios prasmės įsileisti į savo širdį. Sekmadienio Evangelija skelbia, kad Jėzus mokiniams be užuolankų kalbėjo apie neišvengiamą savo kančią, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių (žr. Mk 9, 31).  Nors jie nesuprato, kodėl Jėzus mirs ir prisikels, bet nei vienas nedrįso Jį paklausti. Matyt, galvojimas apie artėjančias su Mokytoju bendrystės permainas, juos buvo labai sukrėtęs… O gal vėliau, mokiniams atgavus palengvėjimą ir laisvę iš suglumimo, reikėjo įveikti savo nedrąsumą ir paprašyti, kad Jis paaiškintų, ką reiškia netekti gyvybės ir vėl ją atgauti? Turbūt tada Jis jiems būtų atvėręs protus ir jie būtų išvengę gėdingo ginčo, kuris netrukus kilo, kai jie sprendė rebusą, kuris iš jų didžiausias?

 Viskas yra Dievo rankose. Reikėjo, kad mokiniai, užuot klausinėję Jį apie dieviškus dalykus, iš savo širdžių išleistų puikybės džiną, ir mes visi pamatytume, kas mums atsitinka, kai Jėzus esti su mumis, o mes kartais nuo Jo nutolstame tūkstančius mylių, ir tik paskui suvokiame, jog buvome atsidūrę savo dvasinės menkystės tamsoje… Kol galime, nėra vėlu taisyti savo klaidas ir prašyti: „Dieve, padėk man įdėmiau klausytis, ką man kalbi, padėk man išgirsti širdimi, kad Tavo tiesa man vėl padėtų vaikščioti Tavo šviesoje“.

Jėzaus mus moko: „Tik tas yra pirmas, kas yra visų tarnas!“ (Mk 9, 35). Jo nuolankumo mokykla turi aukštesnį statusą už tas pasaulietiškas mokslo įstaigas, kuriuose stinga pasaulio pradų bei moralės principų pažinimo dermės. Nuolankumas sako: „Ką, žmogau, turi, ko nebūtum gavęs“ (žr. 1 Kor 4, 7) ir skatina mokinį dėkoti Kūrėjui. O išdidus protas taria: „Aš – pasaulio centras, ir aš dėkoju savo intelektui, nes be jo būčiau niekas“. Tik iš Dievo ateinanti šviesa, kai su malda apmąstome suimto Jėzaus mušimą, mums padeda geriau suprasti Jo nuolankumo, vedančio į tiesą bei meilę, kelią. Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Dangaus ir žemės Kūrėjas ir Valdovas garbinamas visos protu bei jutimais suvokiamos kūrinijos, „palaikantis savo galingu žodžiu visatą“ (Žyd 1, 3), nenusiuntė jo gyvo (Jį mušusio) į pragarą (…), bet sakė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23).

Danguje bus žiūrima ne į mūsų buvusius titulus, rangus, apdovanojimus, o kaip užimdami įvairias pareigas atlikome mums patikėtus darbus. Kas triūsia pernelyg pasikliaudamas savimi, tokiam sunku priimti Jėzų, savo merdėjimu ant kryžiaus bylojantį, kad Jis pats dėl mūsų tapo tuo „paskutiniu“ žmogumi ir visos žmonijos tarnu. Kai žmogui šypsosi sėkmė, Jėzaus kvietimas panašėti į silpną vaikelį, savyje turintį antgamtiškumo ženklą (žr. Mt 18, 3), yra nesuprantamas dalykas, nes jis pats sau esti kieta uola ir stiprybė. Puikybė galbūt galėtų amžinai apgaudinėti žmones, jei nebūtume mirtingi. Tikintieji žino ir tiki, kad Kristaus nuoroda į nesugadinto vaiko širdį parodo, kad joje slypi dvasiniai turtai ir ten yra raktas į Amžinybę. Kaip vaikeliai iš prigimties spinduliuoja nekaltumu, pasitikėjimu ir visišku atsidavimu savo tėvams, taip ir visiems žmonėms Dievo skirta eiti siauru dorybių keliu, ypač išlikti tame nuolankume, kuris yra priešnuodis puikybei ir vartai malonės išsiliejimui…

Kun. Vytenis Vaškelis