VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2020

Pasauliui susitraukiant, Kristus mūsų vis tebelaukia

Pirmą kartą 2020 metų Didžioji Savaitė bei Velykos bus užantspauduotos beprecedenčiu tam tikros atskirties ženklu: Eucharistijos liturgija švenčiama be žmonių bažnyčiose ir nebus atgailaujančiųjų eilių prie klausyklų… Beje, per TV, internetą bei Marijos radiją tikintieji tiesiogiai dalyvauja šv. Mišių transliacijose, širdimi jungiasi su Dievu bei tarpusavyje, ir, trokšdami būti viena su Eucharistiniu Jėzumi, į savo širdį priima dvasinę Komuniją. Tiesa, nors minėtas pamaldų stebėjimas bei klausymas vyksta namuose, kur galimi įvairūs ir netikėti trukdžiai, pavyzdžiui, išblaškantis dėmesį triukšmas, kilęs kaimyno bute, tačiau jei turime intenciją, kad ir nesakralioje buities aplinkoje savo veiksmais pašlovinti Viešpatį, sulaukiame palaiminimų, nes stengiamės daryti tai, kas esamoje situacijoje yra kilniausias Jo valios vykdymas.

Kai baigsis karantinas, ir vėl bus galima laisvai burtis į šventovėse aukojamas Mišias, pripažinsime, jog vienoks pamaldų žiūrėjimo potyris esti per televizorių ir nepalyginti gyvesnį Jėzaus artimumo išgyvenimą galime patirti toje erdvėje, kur, pavyzdžiui, parapijos šlovinimo grupė savo nuoširdžiu giedojimu nejučia įtraukia giedoti ar savaip pritarti melodijai net tuos, kurie, atėję į bažnyčią, iš pradžių nemanė, kad šitaip elgsis… Tačiau dabar, kol nepasibaigė epidemija, mūsų bažnyčia – mūsų namai, kai, pasinaudodami vaizdo ir garso technologijomis, tikintieji su artimaisiais ne tik stebi Mišių eigą, bet ir kartu meldžiasi ir į savo širdis įsileidžia Eucharistinį Jėzų, kuris apipila juos ypatingomis malonėmis… Štai geroji – tikėjimą bei viltį stiprinanti – katekizmo žinia: „Eucharistija mus pripildo visų malonių ir dangaus palaiminimų, stiprina šio gyvenimo kelionėje ir akina trokšti amžinojo gyvenimo, jau dabar vienydama mus su Tėvo dešinėje sėdinčiu Kristumi, dangaus Bažnyčia, Palaimintąja Mergele Marija ir visais šventaisiais“. Iš tiesų Eucharistija yra „būsimos garbės laidas“, nes  „kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, vykdomas mūsų atpirkimo darbas“. Anot šv. Ignoto Antiochiečio, Mišiose laužoma duona „yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.

Viešpatie, atitolink nuo mūsų koronaviruso plitimą vien dėl to, kad tikintieji, skirdami daugiau laiko Biblijos bei katekizmo skaitymui, giliau suvoktų šv. Mišių aukos lobyną, ir jau dabar pasiryžtų: kai baigsis karantinas, daugiau dėl lengvapėdiškumo stengsis nebepraleidinėti sekmadienio pamaldų bei jose aktyviau dalyvaus (tai – juk taip svarbu jų pačių išganymui). Tegul iš Tavo meile perpildytos Širdies ant mūsų visų išsilieja gelbstintys ir sielas mazgojantys gailestingumo vandenys…

Pasauliui susitraukiant, Kristus nuo mūsų neatsitraukia. Jis tebesibeldžia į mūsų širdis, kad Jį įsileistume… Verbų sekmadienį naujaip išvyskime Kančios Vyrą, absoliučiai viską dėl mūsų atidavusį. Tik Jam leidus, atsidūrėme privalomoje savo namų izoliacijoje, kad ne tik mus tykojančių Covid-19 virusų su kitais bendraudami „neprisigaudytume“, bet ir skirtume laiko savo dvasinio drungnumo nematomų bacilų atpažinimui – jų į dienos šviesą iškėlimui. Tesuteikia dangus mums antgamtinę vakciną – dėl savo klaidų tikrą gailestį bei tvirtą pasiryžimą keistis…

Kaip XVIII amžiuje išpopuliarėjo šūkis „Atgal į gamtą“, raginęs išvengti netikusių visuomenės papročių, taip dabar gyvybiškai svarbus tapo šūkis – įsakmus liepimas – „Atgal į savo namus“, kad galėtume suvokti esminę tiesą: mūsų laikinas būstas yra mūsų būsimųjų Dievo Tėvo namų buveinių (plg. Jn 14, 2) provaizdis. Dykumos tėvas Arsenijus, gyvenęs IV-V amžiuose, vienam vienuoliui išmintingai patarė: „Valgyk, gerk, miegok, nedirbk, tik neik iš celės“. Jis žinojo, kad pasilikęs savo celėje vienuolis neišklysta iš kelio.

Mūsų namai kaip vienuolio celė gali tapti sugrįžimo pas Dievą ir tikro atsivertimo (plg. Apd 26, 20) erdve, bet jie gali virsti pykčių ir neapykantos tarp namiškių irštva, jei, užuot ėmę ieškoti Dievo bei Jo planų savo gyvenime, žmonės, atsidūrę saviizoliacijoje pradeda vien kaltinti visus ir viską. Tada iki depresijos ar iki nepataisomai nemotyvuoto veiksmo tik vienas žingsnis… Deja, per karantiną įvairių nusikalstamų veikų artimoje aplinkoje išaugo net 20 proc.

Išbandymų akivaizdoje paaiškėja tikroji žmogaus vertė. Kai jis draugauja su Dievu, visus sunkumus stengsis kaskart atiduoti savo Draugui, ir, malonės veikiamas, ieškos išeities iš susidariusios padėties. Jis tikėjimo akimis žvelgs į Nukryžiuotąjį ir sakys: „Jėzau, ištvėręs žeminančias patyčias, skaudžiausią kančią ir iki paskutinio lašo išgėręs mirties agonijos taurę, suteik jėgų ir man priimti tuos neišvengiamus išbandymus, kurie užgrūdina charakterį ir skatina veikti pagal principus. Meldžiu pagalbos toms šeimoms, kuriose neigiamos emocijos užslopina sveiką protą, ir tada įsižiebia pragaro liepsna… Viešpatie, Tu į Golgotą ėjai klupdamas, nešdamas sunkiausią mūsų nuodėmių naštą, kad vieną kartą paaukotas, atsilygintum už mūsų nuodėmes (žr. Žyd 9, 28).

Priimk maldas ir už tuos, kurie iki karantino paskelbimo manė, kad pasaulį valdo trys dievaičiai: ekonomika, kultūra ir sportas. Tegul jie pradeda abejoti savo teisumu ir anksčiau ar vėliau išdrįsta pripažinti: tikrasis žmonijos istorijos Vairininkas esi Tu, Kristau, kuris mirei, prisikėlei iš numirusių ir per Tau atsidavusių tikinčiųjų maldas bei gyvenimus išlaikai gėrio ir blogio jėgų pusiausvyrą pasaulyje. Kol būsime Tau atsidavę ir visiškai pasitikėsime Tavimi ir mūsų Motina Marija, ar yra pasaulyje jėga, kuri pajėgtų mus atskirti nuo Tavęs? (plg. Rom 8, 35).

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content