XXXII eilinis sekmadienis B 2018

Našlė – tarsi paankstintas vaisius

Evangelija liudija apie vienos neturtingos našlės auką šventyklai, kuri simbolizuoja patį Jėzų. Viską atiduodama ji pranoko visus kitus aukotojus ir dėl to, kad jos neregėta auka tapo labai panaši į būsimą Jo auką ant kryžiaus medžio, kai kurie Biblijos aiškintojai įžvalgiai pastebi, jog ši našlė – tarsi paankstintos malonės vaisius.

Jėzus mus moko Rašto saugotis aiškintojų puikybės, naikinančius visus žmogiškumo resursus, ir sekti suvargusios (graikiškai reiškia „duoneliaujančios“) našlės neužmirštamo dosnumo pavyzdžiu (žr. Mk 12, 43). Ji dėl savo nelengvos dalios neužkietino širdies, nieko nekaltino ir gyvenimą priėmė tokį, koks jis yra. Mažoje našlės aukoje slypėjo dosnumo okeanas, todėl ji Jėzui buvo brangiausia, nes yra nuoroda į Jo auką ant kryžiaus. Į šventyklos aukų skrynią įmesdama tik skatiką – mažiausios vertės apie 3 g sveriančią bronzinę monetą – tarsi pati atsiduria šioje skrynioje, nes, aukodama visus savo finansinius išteklius, Dievui atiduoda viską, ką turi – save pačią bei savo gyvenimą.

Įspėjimas saugotis fariziejų gyvenimo būdo – užuot troškus garbės, valdžios ir materialinių vertybių, užgrobiančių Dievo vietą žmonių širdyse, visą savo dėmesį kaskart stengtis kreipti į Dievą, nuo kurio priklauso kiekviena mūsų gyvenimo valandėlė ir kurio rūpestis mumis kartais net stebina, kai mes iš tiesų pirmumą teikiame Jo tiesai… Prisiminkime tas praėjusias dienas, kai mūsų širdis daugiau valdė mūsų ego, o ne Jis. Tikėjome Jį, bet dėl vidinio susipriešinimo savaip kentėjome. Taigi vidinis susiskaldymas visada yra piktojo karalijos prieangis.

Atėjo laikas kasdien atiduoti Viešpačiui viską, kas Jam priklauso, nes Jis duoda mums viską, kad, būdami ir išlikdami Jame, nieko nestokotume. Tik atsukdami nugaras pasaulio tuštybei (žr. 1 Jn 2, 15) ir atsiribodami nuo visų geismų, vedančių į priklausomybių nelaisvę, kviesime Šventąją Dvasią į savo širdis, kad Ji vadovautų mūsų gyvenimui, ir mes, tapdami turtingi per Jėzaus neturtą (2 Kor 8, 9), malonei veikiant, būsime ne tik panašūs į tą našlę, kuri atsižada visko, kad gautų visko šaltinį – Dievą, bet ir į Jėzų, kad, numirę nuodėmei, visada gyventume Jame.

Antgamtinio perkeitimo dėsnis – kuo labiau dėl Jėzaus atsižadame savęs, tuo daugiau Jis veikia mumyse, ir mes tampame vis didesniais bei universaliais aukotojais pagal Jo Širdies sumanymus. Johanas Ekhartas rašė: „Todėl atsižadėjimas visų geriausia, nes jis išgrynina sielą, išvalo sąžinę, uždega širdį ir pažadina dvasią, sustiprina troškimus; jis pranoksta visas dorybes, nes padeda mums pažinti Dievą, atskiria nuo kūrinijos ir sujungia sielą su Dievu. Nuo Dievo atskirta meilė yra kaip vanduo, užpiltas ant ugnies, o susijungusi meilė yra lyg pilnas medaus korys“.

Nors trumpa kasdienė sąžinės tyrimo malda mus tolina nuo nuodėmės ir artina prie Kristaus, nes tik paskyrę laiko savo poelgių ištyrimui, savyje pastebime trukdžius – negerų įpročių likučius, stabdančius mūsų nuolatinį aukojimąsi didesnei Jo garbei. Todėl verta kasdien sau užduoti klausimą: „Kodėl noriu keistis?“, ir atvirai sau atsakyti, pavyzdžiui, maldingai pasiryžti: „Keisiuosi, kad laisviau Jėzus manyje vykdytų savo planus; kad anksčiau eičiau ilsėtis, anksti rytą kelčiausi ir mąstyčiau Dievo žodį iš anksto numatydamas, kaip stengsiuosi išlikti Jo tiesoje, kai teks atlikti sunkesnes pareigas, susitikti su žmonėmis, turinčiais daug įvairių problemų“.

Tiems, kurie dažnai vakare įpratę sėdėti prie kompiuterio ir neproduktyviai išnaudoja laiką, naudinga užsirašyti, kelintą valandą eis ilsėtis ir kada ryte kelsis, kad galėtų su šviežiomis jėgomis ir malda širdyje pirmiausia pradėti daryti tai, kas svarbu ir tik paskui imtis tų dalykų, kas prigimčiai malonu, bet nenuodėminga… Taigi lankstus, sumanus ir kantrus užsibrėžtų prioritetų laikymasis yra kelias į laisvę, ramybę, džiaugsmą ir dalinimąsi savo laiku, dėmesingumu, patirtimi, žiniomis ir kitais dalykais, kuriuos mums teikia Dievas kitų gerovei.

Tai – Jėzaus mums nubrėžtas kelias, kuriuo eidami mes patiriame keitimosi Jame palaimą ir tikrumą; suvokiame, kad tik tada galėsime kitiems daugiau, racionaliau bei drąsiau patarnauti, patarti ir įvairiais būdais pagelbėti, kai pirmiausia patys sau padėsime – visa savo širdimi prie Jo Širdies kaskart glausimės… Tada pražys mūsų aukos gyvenimas kur kas sodresnėmis dorybių spalvomis.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content