Ištikimybė Jėzui

Gott mit uns! – “Dievas su mumis!” (vokiečių k.) – toks buvo užrašas ant Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių sagčių. Tai – tikėjimo ant savo egoistinės kurpalio sampratos užmovimas; troškimas, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis jiems. Tai – gyvenimo tikėjimu profanacija…

Neseniai praėjusių iškilių liturginių švenčių šventimas buvo skirtas mūsų artėjimui prie Dievo ir ruošimuisi Namo. Jos neleidžia užmigti ant tikėjimo pažinimo laurų, nes primena, kad esame pakeleiviai, kad šis gyvenimas veda į kitą… Šis žinojimo tikrumas kyla iš tikėjimo Dievo žodžiais, ir, be abejo, įpareigoja kaskart pasitikrinti siekiamo tikslo kryptį, kad sekant Kristumi, kuo mažiau darytume klaidų, liudijančių apie mūsų vidujinį dvilypumą, nes gimtosios nuodėmės padariniai tebeveikia pasaulyje. Todėl, kai dalyvaujame švenčiamoje Liturgijoje, kai iš nuostabos žvelgiame į žvaigždėtą dangaus skliautą, kai spaudžia širdį ar džiaugsmas liejasi per kraštus, kartais pravartu prisiminti, kad neregimojo Viešpaties sumanymai visada pranoksta vienadieniškai mąstančių žmonių mintis, kad Jo žvilgsnis aprėpia ne tik nesiliaujančios plėstis Visatos pakraščius, bet Jis amžinoje dabartyje regi viską, net kiekvieno savo kūrinio lemtį…

Šio sekmadienio Evangelija atskleidžia Jėzaus charakterio tvirtumą, Jį pradėjusių sekti apaštalų tikėjimo silpnumą ir fariziejų neturintį analogų elgesį (plg. Mk 3, 20 – 34). Kai Jėzus dėl sielovadinių užsiėmimų net stokojo laiko pavalgyti ir todėl kai kurie Jo giminaičiai net savaip piktinosi: „Jis kaip galvos netekęs“ (Mk 3, 21), o Rašto aiškintojai net metė Jam kaltinimą: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia Jis išvaro demonus“ (Mk 3, 22), Jis nesutriko ir apie velnio veikimą atskleidė tiesą, teigdamas, kad iš tiesų šėtonas iš prigimties yra savyje susiskaldęs ir sukilęs pats prieš save (Mk 3, 26).

Velnias – destrukcijos įsikūnijimas, gėrio antipodas, nors tik iš Dievo gailestingumo egzistuojanti būtybė, bet deganti amžina neapykanta Jam, nes dėl savo beprotiškos puikybės negrįžtamai ir savavališkai apsisprendė būti dievu be Dievo. Visi Jėzaus sekėjai yra didžiausi piktųjų dvasių priešai, nes žinojimas, kad mums yra skirtas dangus, o jų neišvengiamai laukia pragaro „kotedžai“ (žr. Mt 25, 41; Apr 20, 10), jas veda į klaikią neviltį.

Dėl antgamtinės mūsų gerovės Dievas leidžia šėtonui mus gundyti, kad pasirodytų, jog kai su tikėjimu bei malda stengiamės atremti priešo gundymų atakas, mumyse išryškėja Kristaus atvaizdas (Gal 4, 19), nes savo širdies nusiteikimu bei gyvenimo būdu su Juo tvirtai sakome: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 4, 10), ir netyroji dvasia atsitraukia (Mt 4, 11).

Kai kurie žydų įstatymo žinovai kaltinę Jėzų, kad Jis yra demonų bendras, buvo tiesiogiai patys jų veikiami. Tai – nelaimingųjų būklė, nes Dievo Sūnų tapatinti su galvažudžiu, melo tėvu – velniu (plg. Jn 8, 44), tolygu piktžodžiauti prieš Švč. Trejybę. Ne Kristus apsėstas demonų, bet tie, kurie šventvagiškai Jam prieštaravo. Kad tų piktžodžiautojų liežuviai nepridžiūvo prie gomurių, – dieviškojo gailestingumo paslaptis…

Prisiminkime Ananiją ir jo žmoną Sapfyrą, kurie, pardavę žemės sklypą, dalį pinigų apgaulingai pasiliko sau (žr. Apd 5, 1 – 2). Kai apaštalas Petras jų klausė: „Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią?“, – pirmiau Ananiją, o netrukus ir Sapfyrą ištiko mirtis (Apd 5, 5. 10). Jie mirė, nes melavo Šventajai Dvasiai. Iš pažiūros Rašto aiškintojų, velnio savybes priskirusių Jėzui, kaltė buvo didesnė, bet jie liko gyvi. Visažinio Dievo požiūriu, matyt, Sapfyra ir Ananijas buvo labiau pasirengę amžinybei nei tie žydai kaltintojai, kuriems reikėjo atsiversti, nes jei nebūtų pasikeitę, po mirties jiems grėstų amžinoji kaltė dėl Kristui ištartų žodžių: „Jis turi netyrąją dvasią“ (plg. Mk 3, 29 – 30).

Kai Mokytojui buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs“ (Mk 3, 32), Jis atsakė: (…) „Kas tik vykdo Dievo valią, tas man – ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35). Kadangi Švč. M. Marija tobulai stengėsi vykdyti Dievo valią, šie Jėzaus žodžiai buvo Jai kaip medus, kurį ragaujame dėkodami Kūrėjui bei gardžiuodamiesi jo skoniu. Taigi tobulai vykdyti Dievo valią – tobulai atsižadėti savęs. Tai galėjo padaryti Tas, kuris iš prigimties yra tobulas – Dievo Sūnus, kuris prieš nukryžiuojamas Golgotoje, leido, kad Jo nekalčiausią Širdį pervertų dangaus keršto besišaukiančio šmeižtų vinys.

Įžvalgiai rašė mąstytojas Johanas Ekhartas: „Įsidėmėkite, visos mąstančios sielos: eikliausias žirgas, nešantis jus tobulybės link, yra kančia. Nėra laimingesnio už tuos, kurie kartu su Kristumi kenčia didžiausią sielvartą. Nėra nieko kartesnio už kančią, nėra nieko saldesnio už praėjusią kančią. Tvirčiausias pamatas, į kurį remiasi ši tobulybė, yra nuolankumas. Kieno gamtiška prigimtis čia šliaužioja giliai pažeminta, to dvasia pakyla į aukščiausią Dievybės viršūnę, nes džiaugsmas teikia kančią, o kančia – džiaugsmą“.

Perfrazuojant šv. Faustiną, tegul mus ypač puošia trys dorybės: nuolankumas, intencijos grynumas ir meilė.

Kun. Vytenis Vaškelis