Priimti iššūkį šventėti „Dykumos tėvų pamokymai“ knygos (išleista 2014 metais) pratarmėje rašoma: „Kuo giliau žmogus suleidžia šaknis į Dievą, tuo mažiau yra priklausomas nuo praeinančių žemės dovanų“. Mūsų gyvenimo pašaukimo esmė – savo širdį kelti aukštyn, galvojant, kad tikroji gerovė ateina iš vienintelio Dievo ir taip kasdien ramiai daryti mums skirtus darbus, kad jei ši
Pasirodžiusysis moko gyventi tikėjimu Jėzus mirdamas ant kryžiaus labiausiai troško (žr. Jn 19, 28) Jam atsiduodančių sielų. Kam būtų reikėję aukotis, jei niekam nebūtų rūpėję sekti Pasiaukojusiuoju. Jis matė, kad Jo išganymo dovaną skelbsiantys ir iki mirties liudysiantys apaštalai, netekę Mokytojo, dėl žydų baimės yra pernelyg susigūžę ir virpantys. Reikėjo, kad Pasirodžiusysis jų širdyse įžiebtų
Kristus gyvas! „Jeigu Jis gyvas, tai ir aš gyvas, nes nuo Jo priklauso mano gyvybė. Iš tiesų – Jis yra mano gyvybė, Jis – mano tinkamumas. Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas?“, – rašė palaimintasis Gerikas Injietis (Guerric d’Igny, 1078–1157). Kristaus prisikėlimui iš numirusių nėra lygių. Nors Jo prikeltasis iš numirusių Lozorius yra
Dėl mūsų atidavė viską Verbų sekmadieniui skiriama Zacharijo (VI – V a. pr. Kr.) pranašystė, išsipildžiusi, Jėzui įjojant į Jeruzalę: „Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Kai iki žydų Velykų tebuvo likusios kelios dienos, Jėzus pradėjo ruoštis savo
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS B 2018 Skaityti daugiau »
Nebijoti apmirti Kai savo protu kryptingai naudojamės siekdami tikslo, mūsų valia išskleidžia atkaklumo ir kantrybės sparnus, kad iki galo atliktume tai, ką buvome pradėję. O patyrę tam tikrą emocinį pakylėjimą (kaip atlygį už atlikto darbo pastangas) suprantame, jog net viso mūsų gyvenimo triūsas – tik mažas lašas didžiajame Viešpaties Dievo veiklos okeane… Šio sekmadienio Evangelija
Jėzaus kenozė – mūsų lobis 1990 metais kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas uždegė žalią šviesą laisvei, kad ne tik kiekvienas savo sąžiningu triūsu įneštume tam tikrą indėlį į demokratinės valstybės kūrimą, bet pirmiausia stengtumės pažinti apreikšto Dievo žodžio tiesą, kuria kasdien vadovaudamiesi galėtume suvokti, jog tik tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu Jėzumi yra
Meile panašėti į Mylintįjį Mūsų esminis tikslas yra įgyvendinti ypatingą Viešpaties sumanymą – tapti panašiais į Jėzų, kad mumyse visiškai pilnai atsiskleistų bei subręstų tikroji tapatybė, kuri yra garbingiausia Dievo vaikams suteikta privilegija. Juk, mums patiems nesuvokiant, į šį pasaulį atėjome iš pilnos meilės Dievo Širdies ir, laiko pilnatvės valandai išmušus, būsime pašaukti sugrįžti… Nors
Kertinė kantrybės atrama Šiame skubos amžiuje daugelis nori greitų permainų, bet nenori laukti. Tačiau kiekvieno darbo kokybiškam atlikimui reikia laiko ir kantrybės. Kai užsiėmimas teikia vidinį pasitenkinimą, dažnai net nepagalvojame, kad, atlikdami kokius nors veiksmus, buvome kantrūs. Bet jei kartais svarbią pareigą vykdome prisiversdami, patiriame stresą ir tampame suirzę, prisiminkime Tą, kurio kantrybė kenčiant ant
Nauja Vasario 16 – osios epocha Vasario 16 – ąją švenčiame už Tėvynės nepriklausomybę dėkodami Dievui ir vieni kitus sveikiname, nes tai – mūsų laisvos valstybės laisvės šventimas, be kurios neegzistuotų demokratinės šalies valdymo institucijos ir kūrybingiausias visuomenės dvasinės raiškos potencialas tebebūtų priverstinai „įšaldytas“. Negalime švęsti dabartinių Lietuvos gerovės laimėjimų neprisimindami 1918 metų vasario 16
Tėvynės paaukojimas Marijai Marija, pagimdžiusi Dievo Sūnų, pasak katekizmo, „Jo neužstoja: veikiau Ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodegetria), to kelio „ženklas“. Taigi Ji – mūsų šio gyvenimo kelionės Bendražygė ir didžioji Rūpintojėlė, linkinti mums to, ko trokšta pats Viešpats… 2018 metų vasario 11 – oji yra istorinė diena, nes
Rytas – dienos gimimas Ankstus kėlimasis – žmogaus proto pergalė prieš kūną, kai teisingą pasirinkimą kaskart patvirtiname valingais veiksmais, liudijančiais, kad kiekviena diena yra ne savaime mums skirta duotybė, bet – dovana, ir mes nežinome, ar rytoj jos vėl galėsime sulaukti. Kai vakare Kūrėjui padėkojame už praeinančią dieną, savaip prisidedame ne tik prie būsimo laiko,
Jis, tėvynė ir mes Dievas, tauta ir jos žmonės – vertybės, kurios niekuo kitu nepakeičiamos. Čia esminis dėmuo yra Esantysis, nes, kai mums dar nebuvo suteikta egzistencija, Jis buvo mums dar negimus… Panašiai esti su Jo meile. Jei turėtume tikėjimo pilnatvę ir darytume nuostabius darbus, bet neturėtume meilės, būtume niekas (plg. 1 Kor 13, 1
Bendrystė su kitatikiais Kristuje Pradėję maldų už visų krikščionių vienybę aštuondienį (sausio 18 – 25 dienomis), maldose ne tik prisimename kitų krikščioniškų konfesijų seseris bei brolius, tiesiogiai nepriklausančius Katalikų Bažnyčiai, bet pasvarstome ir apie tas vertybes, kurios katalikus, ortodoksus ir protestantus jungia bei artina vienus prie kitų. Be abejo, tikėjimas į trivienį Dievą, ypač kaskart
Sausio 13 – ją Tiesa atvedė mus į laisvę Justinas Marcinkevičius apie Sausio 13 – osios laisvės gynėjus rašė: „Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę, jų akys buvo pakeltos į dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie
Jam reikia ne aukso, o mūsų Sulaukę Naujųjų metų ir prisiminę, kad nuo Dievo Sūnaus apsireiškimo pasaulyje skaičiuojami mūsų epochos metai, pažvelkime į Kristų ir išminčius, atvykusius su dovanomis, matyt, iš tolimosios Persijos (pagal kilmę jie priklausė kunigiškajai persų kastai) Jo pagarbinti. Nors evangelisto Mato minimi išminčiai buvo astrologai, pseudomokslo šalininkai, bet galime manyti, kad,
VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) B 2018 Skaityti daugiau »
Laiko nesustabdysime ir nesusigrąžinsime Naujųjų metų pirmų laiko valandėlių tėkmė savaime niekuo nesiskiria kitų dienų. Bet kai prisimename buvusius įvykius, kuriuos 2018 metais minėsime ar švęsime jų jubiliejines sukaktis, suvokiame, kad laikas yra duotybė, kuri tarnauja mūsų gerovei, nes, pavyzdžiui, kasmet svarbiausių krikščioniškų ir tautiškų švenčių šventimas į mūsų širdis bei sąmonę įspaudžia vis didesnį
Kalėdų prasmė Kalėdų eglės iliuminacija, dovanų pirkimo bumas ir skanėstais nukrautas stalas – dalykai, kurie yra tam tikros nuorodos į Užgimusįjį, kuris, apsireikšdamas žemėje, nušvito labiau nei saulė, tapo mūsų tikrosios laimės Dovana ir dievišku Valgiu (plg. Jn 6, 56) tiems, kurie Jį tiki… Jėzaus geneologinės kilmės knyga (Mt 1, 1) susijusi su visų žmonių
Apšviesk, Šviesa, pasaulį! „Kas yra bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14). Jei nebūtų žmonių nuodėmių tamsos, nebūtų pas mus atėjusi pasaulio Šviesa – Kristus, nes ten, kur šviesu, nereikia įžiebti žiburį… Žmonijos nuopuolio tamsa pritraukė Šviesą, ir todėl liturginėje giesmėje girdime: „Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo“. Kai žmogus
Jo atėjimas – lemtingas Kasdien matome besikeičiančius pasaulio reiškinius, į kuriuos atitinkamai reaguojame: vienus priimame kaip gyvenimo neišvengiamybę, pavyzdžiui, savaip tolerantiškai vertiname tuos įvykius ar orų permainas, kurie nuo mūsų nepriklauso. Bet yra dalykai, kurie lemia mūsų ateitį… Niekas negali būti abejingas tam Asmeniui, kuris dėl to atėjo pas mus, kad mes, atėję pas Jį,
Pabudus gyventi Jame Pasaulio Gelbėtojas, atėjęs iš anapusybės, gimė laike. Nors beribėje amžinybėje neegzistuoja mums įprasta laiko sąvoka, nes joje nėra nei pradžios, nei pabaigos, bet Dievo Sūnus savuoju įsikūnijimu dėl mūsų amžinosios gerovės taip pašventino praeinančio laiko duotybę, kad ji mums tapo tarsi tam tikra starto aikštele, nuo kurios pakylame (atsiplėšiame nuo pernelyg didelės
Meilė gali būti revoliucija? Žinome, kad revoliucija yra radikalus ir prievartinis visuomenės struktūros perversmas… Ar gali būti krikščioniškas tikėjimas, susijęs su žmogaus radikaliu vidinio gyvenimo perversmu? Kai į ieškančiojo širdį įsiveržia dieviškoji Gerosios Naujienos žinia, jis iš nuodėmės tamsos gręžiasi į tiesos saulę. Toks kardinalus žmogaus pasikeitimas yra dvasinis atsivertimas. Buvęs nuodėmės vergu dabar jis
KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2017 Skaityti daugiau »
Mažuose dalykuose – Didingumo galia Kai šeimininkas giria pavaldinius, kurie tinkamai investavo jo duotus talentus (plg. Mt 25, 21), jis tai daro žvelgdamas per Ateities prizmę. Čia šeimininkas – ne eilinės šeimos galva, o žmonijos istorijos Vairininkas, trokštantis, kad kiekvienas individas visus savo gebėjimus panaudotų Dievo garbei bei kitų labui, nes tai – mūsų būsimojo
Homo sapiens ir išmintis Protingi žmonės ne visada esti išmintingi. Mums neužtenka protingai vien plušėti po saule (plg. Mok 1, 3)… Žmonijos paskirtis yra atrasti ir turėti Tikslą – Dievą. Mes mąstymo galia iš kūrinių pažįstame Kūrėją, o iš Biblijos puslapių – Atpirkėją, kurio didžiausias troškimas, kad nepasikliautume vien protu, nes „pažinimas išpučia“ (1 Kor
Pirma mūsų išėjusieji Šalia miestų esančios kapinės – tarsi mirusiųjų didmiesčiai, primenantys, kad visi, į šį gyvenimą atėjusieji, privalės viską, kas yra materialu, palikti ir išeiti… Kapavietės akivaizdžiai liudija, kokie minimalūs pasidaro mirusiųjų kūnų poreikiai, – artimiesiems tereikia tik vieną kartą pasistengti, kad jų namiškių palaikai tinkamai atsidurtų po žeme. Ne tik prieš Vėlines, bet
Aktualusis imperatyvas Pasaulio sukūrimo pradžioje pirmieji tėvai prieš savo nuopuolį džiaugėsi betarpiška draugyste su Dievu, ir jų širdys buvo sklidinos meile Jam, nes jie ne tik matė Jo geradarybes, bet tiesiogiai jautė Jo dieviško artumo palaimą. Jie už viską Jį mylėjo ir Jam dėkojo. Tada nereikėjo įsakmaus kvietimo „mylėk“ (Mt 22, 37), nes paprasčiausiai jie
Dievui priklauso viskas Nors mes esame Dievo rankų darbas (Iz 64, 7), bet pirmųjų žmonių neadekvatus troškimas būti kaip Dievas (Pr 3, 5) ne tik šį darbą sudergė, bet Jam atvėrė galimybę dėl šių nuostabių kūrinių amžinosios gerovės siųsti vienintelį savo Sūnų, kad visi matytų ir suprastų: Dievas visus žmones iš tiesų myli begaline meile,
Žmogus yra trapus ir didis Kai dėl žmonių trumpalaikio pelno vaikymosi padarinių gamtoje suardoma Kūrėjo sukurta protinga gamtos jėgų pusiausvyra, pavyzdžiui, Antarktidoje tirpstantys ledynai virsta vandeniu, kuris, garuodamas tampa pertekliniais lietaus lašais, skandinančiais ne tik mūsų gimtinės žemės dirvas, tai – ženklas, liudijantis, jog daugelio žmonių širdys „apledėjo“, nes jų troškimas turėti kuo daugiau daiktų
Ištvermė – daugiau, nei manome „Turime nuolat ugdyti savo ištvermę. Ji mums suteiks bemaž viską“, – teigė Ciceronas ir neklydo. Pirmiausia ji suteikia ramybę, kad teisingai elgiamės – ir džiaugsmą, nes ištvermės dorybė įprasmina ir apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Ji palydės mus į anapusybę… Neužtenka tikėti ir pripažinti, kad Kristus yra mūsų kertinis akmuo, kurį
Tik Dievo žodis – tiesos viršūnė Ne tik pats Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14), bet ir kiekvienas Jo ištartas žodis, pripildytas nekintančios tiesos turinio, įgyja tam tikrą materialumo formą, nes išsipildo mūsų gyvenime. Kai su tikėjimu priimame Jo skelbiamus žodžius ir konkrečiais veiksmais juos pritaikome kasdienybėje, pirmiausia patiriame ramybę,
Ypatingi ženklai Gyvenimas – kaip kartais šėlstanti jūra ir M. K. Čiurlionio paveiksle „Ramybė“ vaizduojama tyvuliuojančio vandens paviršiuje išnirusi sala, kurioje dvi švytinčios olos yra kaip dvi akys, kurios įdėmiai žvelgia į žiūrovą ir klausia: „Ar tavo širdis išliks rami ir tvirta, kai netikėtai užklups išmėginimų audra?“ „Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų
Tikėdami Jo viltyje nepalūšime Atviromis sielos akimis žvelgiame į save, kitus, gyvenimą ir apmąstome šv. Jėzaus Teresėlės žodžius: „Viskas yra malonė“. Jėzuje slypi visas egzistencijos sritis apimanti malonė – didžiausias gėrio potencialas, kuriuo tinkamiausiai pasinaudojame tada, kai tikime bei pasitikime Jo žodžių išsipildymu ir stengiamės jų laikytis kasdienybėje. Tik Jėzaus priėmimas į savo širdį mums
Malda – pasitikintis Dievu atkaklumas Neužtenka vien tikėti į Dievą, nes ir demonai drebėdami tiki (Jok 2, 19), kai prisiminę savo egzistencijos Palaikytoją žino, jog neišvengiamai jų laukia pražūtis. Visiškai atsižadėję Dievo, jie nebegali melstis ir keisti savo likimą, todėl niekada nebesugrįš į pirmykštę palaimintų angelų būklę. Neapykanta Kūrėjui ir žmonėms piktąsias dvasias veda į
Žvelgti per tikėjimo prizmę Dievo šviesoje gebame tinkamai suvokti savo galutinę paskirtį, pašaukimą ir neįkainuojamą dvasinę vertę. Jis mus iškėlė į savo garbingiausios kūrinijos viršūnes, nes tik angelams ir žmonėms duota išskirtinė privilegija suprasti, kas esame ir kam priklausome. Jei Aukščiausiajam dėkosime už sukūrimą, įvykdytą Atpirkimą ir nuolatinį mūsų egzistencijos palaikymą, neprotingai nesididžiuosime, nes žinome,
Džiaugsmas įprasmina gyvenimą Tiesiogiai siejant įsimintiną šv. Augustino posakį: „Krikščionis turėtų būti Aleliuja nuo galvos iki kojų“ su apaštalo Pauliaus raginimu: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4), norisi klausti: „Bet kaip to pasiekti?“ Džiaugsmas turi seserį ramybę, kurie yra neatskiriami mūsų gyvenimo palydovai, kai, užuot pernelyg rūpinęsi pasaulio reikalais, darbuojamės bei ilsimės viską pavesdami Aukščiausiojo
Tikslas Nr. 1 – patikti Jam Šio sekmadienio Evangelijoje iš pirmo žvilgsnio ne iš karto pastebime, kad kanaanietė, maldaudama Jėzų, kad Jis išgydytų jos dukrą (Mt 15, 22), visa esybe patinka Viešpačiui, nes vykdo Jo iš anksto numatytą planą. Truputį jai priekaištaudamas Jėzus išbando jos tikėjimą, kuris, užuot prigesęs, prasiveržia nesustabdomu ryžtu siekti tikslo, užvaldžiusio
Turime poreikį dėkoti? Rašytojas Onorė de Balzakas pagrįstai iš dėkingumo reikalavo jį patvirtinančių veiksmų. Jis teigė: „Dėkingumas įrodomas darbais“. Klauskime: „Ar neužmirštame padėkoti artimui?“ Juk, pasak F. Šilerio, dėkingumas visų užmaršiausias. Jei mūsų protas ir širdis kasdien kaip kempinė sugertų visa, kas išeina iš Jėzaus lūpų, mūsų mąstymas taptų įžvalgesnis bei nuolankesnis, ir mes neužmirštume
Pavydas aptemdo protą Pavydo blogis apnuodija žmogaus širdį, kai jis netinkamai save lygina su kitais. Dievo Sūnų kai kurie žydai vertino kritiškai, ir jų klausime slypėjo pavydo potekstė: „Kaip gali dailidės sūnus daryti stebuklingus ženklus?“ (plg. Mt 13, 54 – 55) Šv. Tomas Akvinietis rašė: „Pavydas yra nuliūdimas matant kito gerovę“. Prieš trejus metus popiežius
Malonės dvelksmas – geros minties įsikūnijimas Kokia žmogui nauda, jei jis iš prigimties turi aukštą intelekto koeficientą (IQ), bet elgiasi taip, tarsi elementarūs moraliniai mąstymo bei elgesio principai, Kūrėjo įrašyti jo sąžinės plokštėje, neegzistuotų? Kai asmuo protu iš kūrinių egzistavimo pripažįsta Aukščiausiojo buvimą bei veikimą, tačiau Jo kaip Dievo negarbina ir Jam už visas geradarybes
Ką bendra turi gėris ir blogis? Iš tikrųjų žmogus keičiasi tik tada, kai iš savo sielos šalina ydų piktžoles bei jų atžalas ir į jos išpurentą žemę sodina dorybių daigus. ,,Aukščiausia laisvės forma yra tapti savo valios šeimininku”, – taip įžvalgiai rašė Bažnyčios Tėvas šv. Grigalius Nysietis. Begalinės laisvės pavyzdį mums paliko pats Išganytojas, kai
Vienos lyties santuokos įteisinimas? Sužinojome, kad visai neseniai mažoji Malta pasekė industrinės Vokietijos pavyzdžiu: parlamentas įteisino homoseksualių asmenų santuokas. Kai Vokietija – jos aukščiausioji valdžia, – būdama viena įtakingiausių valstybių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, ima ir nusprendžia, kad vyrų gyvenimas su vyrais ir moterų su moterimis nuo šiol įgyja juridinį statusą, kodėl gi
Vokietijoje – vienos lyties porų legalizavimas (2017 07 14) Skaityti daugiau »
Atvaizdas: dovana ar prapuolimas? Žiūrėjimas nėra lygu žiūrėjimui. Kai į kilniausią atvaizdą – Jėzaus ikoną – žiūrime dėmesingu, atviru ir tauriu žvilgsniu, atrodo, kad nejučia iš Jo veido pradeda sklisti tam tikra gilios vidinės ramybės, nepalaužiamos valios, dieviškos visagalybės šviesa. Antai Kristaus Visatos Valdovo veide, kurį vaizduoja meniška ikona, saugoma Sicilijoje, galime atrasti Tą, kuris
Savigarba – savivertės dukra Mes nepervertiname savęs, kai sakome: „Esame kilmingiausi karalių Karaliaus (Apr 17, 14) karalystės paveldėtojai, nes „jei ištversime, su Juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 12). Bet jei manome: „Esame tik žolė, kuri nudžiūsta (Iz 40, 7 – 8), todėl labai menka mūsų savivertė“, klystume, nes nors iš tiesų „esame dulkės” (Ps
Teofilius Matulionis – naujasis Palaimintasis Kai pernai popiežiui Pranciškui paskelbus, jog ne tik Lietuva, bet ir visas katalikiškas pasaulis 2017 metų birželio 25 dieną bus pagerbtas didžia Bažnyčios dovana, – Vilniaus arkikatedroje įvyks garbingojo arkivysk. Teofiliaus Matulionio beatifikacijai skirtos iškilmės, apie būsimąjį Palaimintąjį įvairių žiniasklaidos priemonių, renginių bei konferencijų dėka sužinojome daug svarbių bei įdomių
Palaimintasis Teofilius Matulionis (2017 06 25) Skaityti daugiau »
Jis tebelaukia Kai užeiname į bažnyčią pasimelsti, atsinaujina mūsų neregimoji bendrystė su Tuo, kuris ir dieną, ir naktį čia esti. Jis nori su mumis bendrauti labiau nei mes su Juo. Jis yra iniciatorius, kviečiantis mus nurimti, kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje,
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2017 Skaityti daugiau »
Nusigręžti nuo visko, kas atitraukia nuo Jo Visada įsižiebia viltis, kai pašnekovas, turintis priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą, atlieka išpažintį ir prašo, kad už jį pasimelstų. Ne kartą teko matyti, kaip tas pasiryžėlis dėl silpnos valios ir stiprios priklausomybės dažnai vėl įkrisdavo į priklausomybės duobę, bet jo neblėstantis noras
Vedami Šventosios Dvasios „Turiu atimti iš jūsų savo veidą, kad (…) jūsų širdys gautų mano širdį, kad jūsų sielos gautų mano sielą ir Dvasią, kuri pakartos, ką išgirdo“, – Sekminių himne rašė poetas Paulis Klaudelis (Paul Claudel). Kai, Jėzui žengiant aukštyn, atrodė, visko Šaltinis, nuo mūsų nesustabdomai toldamas, palieka mus tik savikliovai, kuri be Jo
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2017 Skaityti daugiau »
Koks žmogaus sukūrimo tikslas? Visi gyvūnai, išskyrus žmogų, egzistuoja nesuvokdami, koks jų buvimo žemėje tikslas. Aiškėja, kad tik žmogaus siela, turinti protą, pajėgia reflektuoti, valingai priimti teisingus sprendimus ir nerviniais impulsais, siekdama atitinkamo tikslo, iš karto skatina kryptingai judėti rankai, kojoms… Kai tik gilinamės į Viešpaties kūrybos procesus, nuščiūvame: Jis žmogų – vieną iš savo
Likimą nulemia ne žvaigždės Popiežiaus Pranciškaus atvykimas į Fatimą liudija, kad šimto metų Švč. M. Marijos apsireiškimo sukakties minėjimas ir Ją regėjusių piemenėlių Jacintos ir Pranciškaus kanonizavimas yra Dievo Motinos per vaikelius paskelbto prašymo melstis bei aukoti savo asmeninius kentėjimus už nusidėjėlių atsivertimą sudabartinimas. Tai – pagrindinės Evangelijos žinios, skelbiančios, jog visi per Dievo Sūnaus
Ligos ir atjautos simbiozė Žmogaus Sūnus atėjo į mūsų gyvenimą, kad, nubrėžęs aiškias gėrio ir blogio, melo ir tiesos ribas, išmokytų mus rinktis tai, kas kiekvienam žmogui suteikia perkeičiančio jo esybę kilnumo. Pirmojo Jo atėjimo žemėje tikslas jau pasiektas: Jis, ant kryžiaus kentėdamas neapsakomas kančias, mirdamas ir prisikėlimu mirtį nugalėdamas, atliko tai, kas mums nupelnė
Poilsis – integralaus gyvenimo Dieve sąlyga Dievas neturi numylėtinių, bet tie, kurie stengiasi Juo pasitikėti džiaugsmo ir skausmo valandomis, jais Jis rūpinasi net tada, kai jie miega (plg. Ps 127, 2). Kai tikintieji naktį ilsisi, jų gyvenimas Jėzuje tęsiasi (plg. 1 Tes 5, 10). Bet kas leidžiasi užvaldomas, pavyzdžiui, turto manijos, pradeda baimintis dėl jo
Esminis Velykų dėmuo? Viešpats, išsirinkdamas dvylika apaštalų ir jiems suteikdamas savosios tarnystės galių bei malonių, juos padarė artimiausiais mokiniais. Tačiau, įdiegdamas Marijai Magdalietei ir kitai Marijai troškimą auštant skubiai eiti prie Jo tuščio kapo, bylojo, kad svarbiausio žmonijos įvykio pirmieji liudytojai bus ne Jo mylimi apaštalai, kurie pernelyg giliai į savo širdis įsileido Mokytojo netekties
Kenozė – ne pabaiga Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės, kai už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai,
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2017 Skaityti daugiau »
Stulbinanti dovana bičiuliui Kartais mus netikėtai užklumpantys ir sujaukiantys mūsų įprastą ramybę įvykiai, pavyzdžiui, mūsuose įvykdyti rezonansiniai nusikaltimai ar paskelbta žinia apie šalia mūsų gimtinės sienų vyksiančias neproporcingai didelio masto karines „Zapad 2017“ pratybas, negali užgožti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šventei ruošimosi ir jos šventimo, nes absoliučiai viskas, kas įvyksta žemėje turi sąsajų su amžinybe.
Gyvojo vandens tėkmė Nors Jėzų, atėjusį į Samarijos miestą, lydėjo kaitri Izraelio saulė ir Jis jautė fizinį nuovargį, bet Jo dvasia buvo žvali, pasirengusi priimti bet kokį gyvenimo netikėtumą. Jis atsisėdo prie Jokūbo šulinio, kurio keli vandens gurkšniai būtų bent iš dalies sumažinę troškulį. Bet Jėzus užmiršo savo poreikius, nes visą dėmesį sutelkė į atėjusią
Atsimainymas Kaip Dievo sukurta saulė apšviečia žemę ir žadina gamtą pakilti gyventi, taip iš atsimainiusio Jėzaus sklindanti šviesa simbolizuoja, kad kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus, visus patrauks prie savęs. Su tikėjimu žiūrėti į Nukryžiuotąjį, tolygu matyti tikrąją Jo atsimainymo esmę – nužudytąjį Avinėlį, kuris, kaip apmiręs kviečio grūdas, prasmegs žemės įsčiose ir trečiąją dieną
Be gundymų nėra išganymo Gyvenimas be gundymų – ne gyvenimas, o vegetavimas, nes nesuteikia žmogui galimybių, įrodančių, ko jis iš tiesų yra vertas. Kas, atsainiai numodamas ranka į elementarių moralės principų laikymąsi, į pirmą vietą iškelia visų gyvenimo malonumų siekį ir sako: „Aš pagundų neturiu, nes, ką noriu, tai ir darau“, vadovaujasi iš viso Biblijos
Kam teikiame pirmumą? Dėl Dievo Karalystės yra verta kaskart iš naujo apsispręsti, paklusti Jėzaus mokymui, kad, vis labiau atsiribodami nuo savo ego, galėtume Jame atrasti tikrąją savo vertę, kūrybinių gebėjimų tikslingą pritaikymą, ramybę, poilsį… Jis toliaregiškai mus perspėja, kad žmogus negali suderinti tarnystės dviem skirtingiems šeimininkams. Jis brėžia egzistencinę takoskyrą tarp tarnavimo Jam ir turtui
Mintys Vasario 16 – ajai Žmonijos egzistencijos aušroje Babelio miesto gyventojai iš puikybės sumanė pasistatyti dangoraižį – „bokštą su dangų siekiančia viršūne“ (Pr 11, 4). Šis žmonių projektas prieštaravo Dievo planams, nes jie norėjo ne Jo vardą išaukštinti, o užsigeidė vien savimi didžiuotis. Todėl visi žmonės, iki tol sudarę vieną vieningą pasaulio tautą ir kalbėjęsi
Viskas išsipildo atsiduodant Dvasios vedimui Jėzus atėjo į žemę, kad dieviškasis Apreiškimas taptų kūnu. Jo maistas buvo vykdyti Tėvo valią, ir Jis tai darė skatinamas nuolatinės Šventosios Dvasios patepimo inspiracijos (Lk 4, 18). Nors žmonijos išganyme Dievo Sūnaus atperkančioji auka yra aukščiausios meilės esminė dovana, bet visų ir kiekvieno žmogaus išgelbėjimas buvo trijų vienintelio Dievo
Esame druska ir šviesa? Jėzus sako: „Jūs – žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13 – 14). Druska saugo mėsą nuo sugedimo, o jos dvasinis sūrumas žmones – nuo apgaulingo nuodėmių saldumo pinklių. Koks mūsų širdžių druskos sūrumas? Prisimindami medikų rekomendacijas, valgydami druskos vengiame, nes jos pakankamai (kartais net ir per daug) žmogaus
Išgydymas – Dievo valios raiška Viešpaties šlovinimo metu šimtai tikinčiųjų sutartinai kelia rankas ir pagal muzikos taktą jas kreipia į vieną pusę, į kitą… Tai – į Lodzės halę iš įvairių Lenkijos vietovių atvykusių (daugiausia katalikų charizminių bendruomenių narių) spontaniškai džiugus Dievo garbinimas, po kurio renginio dalyviai tampa imlesni priimti iš Anglijos atvykusio konferencijų vadovo
Gyventi atsivertimu Atsivertimas – širdies ir mąstymo kardinalus pasikeitimas veikiant malonei. Neįmanoma įvykdyti Kristaus kvietimą „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17) vadovaujantis vien savo asmeninėmis pastangomis. Jei žmogus iš tiesų nori paklusti Jėzui, tada jau šis noras keistis yra liudijimas, kad ne jis pats yra šio vidinio dvasinio atsivertimo autorius, bet Tas,
Tarnystė Dievui ir artimui – laisvės garantija Sausio 13 – osios įvykius aiškiausiai matė ir giliausiai suprato Dievas. Jis leido, kad susigrumtų tamsybių blogio jėgos (Ef 6, 12) ir šviesos vaikai, tiesa ir neapykanta, vienybe alsuojantys lietuviai ir į beginklius žmones šaudantys sovietų kariuomenės okupantai. Lietuvos laisvė buvo apginta ir išsaugota nelygioje kovoje prie Vilniaus
Jis – visada daugiau, nei manome Kristus – genialus Architektas, nes, dar prieš ateidamas į pasaulį, numatė visus Jo Apsireiškimo Betliejuje dalyvius, skyrė jiems atitinkamas užduotis, iš anksto žinojo Įsikūnijimo laiką ir jo padarinius žmonijos istorijos raidai bei jos pabaigai. Tai nebuvo Jo fatališkas veikimas, taip suvaržantis skirtingų žmonių apsisprendimus, kad jie nebūtų galėję rinktis:
KRISTAUS APSIREIŠKIMAS (TRYS KARALIAI) A 2017 Skaityti daugiau »
Į Naujuosius metus – su iškiliuoju kankiniu Laiko tėkmė paradoksali. Kai pagalvojame, kiek mes jau turime metų ir kiek trumpai gali gyventi tas kūdikėlis, kurio gyvybė dėl gimimo komplikacijų kabo ant plauko, tada pradedame giliau suvokti Dievo žodį, bylojantį, kad „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“
Leiskime užgimti Kristui Kartais Dievas taip pasinaudoja valdančiųjų leidžiamais įstatymais, kad galėtų tiesiogiai įvykdyti savo planus. Antai dėl ciesoriaus Augusto išleisto įsakymo surašyti visus valstybės gyventojus, Juozapas su savo nėščia sužadėtine Marija keliavo iš Nazareto į Betliejų. Kai Jai atėjo laikas gimdyti, jie nebuvo įleisti net į Betliejaus užeigą, todėl jų priebėga buvo tvartas su
Su Marija įsileidžiame Kristų Viešpats niekada nenaudoja prievartos, kad atimtų žmonėms laisvę rinktis, ir jie būtų priversti elgtis prieš savo valią. Dievas tik duoda švelnų „niuksą“ – geriausią siūlymą – ir todėl nuo pačių žmonių apsisprendimo priklauso, kokiu keliu jie pasuks… Evangelija pagal Luką plačiausiai praveria Kalėdų paslapties uždangą, nes aiškiai liudija, jog tik Mergelei
Ir Kristus buvo embrionas Kaip nepakanka vien gero regėjimo norint žmogaus embrione pamatyti Kūrėjo sukurtą gyvybės pradą, taip neužtenka tiktai žiūrėti į gimusio Kūdikio atvaizdą, kad galėtume tikėti ir pripažinti, kad bejėgis Gimusysis turi pasaulio Atpirkimo potencialo užtaisą. Čia mūsų tikrosios akys yra antgamtinio tikėjimo malonė, kaskart mums padedanti absoliučiai į viską žiūrėti per Jėzaus
Atsiduoti Jėzui Šventojoje Dvasioje Vienas iš neužmirštamų Jėzaus gyvenimo poelgių – paskutinę žemiško gyvenimo valandėlę savo dvasios atidavimas Viešpačiui (Lk 23, 46). Kai Atpirkėjo kūną, kybantį ant kryžiaus, baigė „draskyti“ perpildytos priešų neapykantos pliūpsniai, Jo siela, tiesiogiai veikiant Šventajai Dvasiai, buvo perduota į Tėvo rankas. Tai – pavyzdys mums, kad paskutinį savo atodūsį žemėje galėtume
Lemtingi atėjimai: Jo du, o mūsų – vienas Pirmąjį Advento sekmadienį pradedame ruoštis didžiajai Kalėdų šventei, bet mums bažnyčiose skaitoma Evangelija, užuot bent su užuomina bylojusi apie būsimą Ateinančiojo apsireiškimą tvartelyje, prabyla apie Jo antrąjį atėjimą, kuris nepasirengusius susitikti su Sugrįžtančiuoju sukrės iki širdies gelmių (Mt 24, 30). „Žmonės džius iš baimės“ (Lk 21,
Karalius yra Tarnas Absoliuti protingo kūrinio harmonija su Dievu, savimi ir dovanotu gyvenimu. Tai – neužtarnauta duotybė, kai žmogus laisvai, besąlygiškai bei kūrybingai priima neturintį analogų Kūrėjo planą valdyti žemę ir viešpatauti kūrinijai (Pr 1, 28). Tik dėl savo išskirtinai begalinio dosnumo Dievas pirmiesiems žmonėms suteikė dalį savosios tapatybės – malonę karaliauti kitiems vilkint meilės
Skaityti laiko ženklus Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės,
Danguje ne tik vedybos neberūpės Jėzaus antgamtiškas visų dalykų vertinimas griauna perdėm racionalius, pragmatiškus ir stereotipinius žmonių požiūrius ir mūsų vidinį žvilgsnį kreipia į neaprėpiamus malonės horizontus… Jis aiškiai sako, kad amžinybėje nei vyras, nei moteris nebeprisiekinės vienas kitam ištikimai gyventi, nes Santuokos sakramento institucija nebeteks galių (Lk 20, 34). Ten absoliučiai viskas bus tiesiogiai
Nesiliauti trokšti, pažinti, mylėti… Žemaūgis muitininkas Zachiejus, sužinojęs, jog Jėzus eina per Jericho miestą, tapo neklaužada vaiku, nes, nuvijęs šalin baimę dėl aplinkinių požiūrio į jį, įsiropštė į šilkmedį, pamatė Jėzų, ir jų žvilgsniai bei likimai susitiko… Dievo Sūnus nusileido iš dangaus, kad, tapęs žmogumi, paliudytų, jog nuo šiol kiekvienas, kuris, ieškodamas Jo, „lips“ į
Tikime Ateisiančiuoju? Kodėl Jėzus, bylodamas apie savo antrąjį atėjimą, esminį dėmesį skiria tikėjimui? Dėl to, kad tikėjimas yra tiesiausias kelias į Dievo širdį, iš kurios trykšta malonė, suteikianti tikinčiajam amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47). Kai šitas gyvenimas pasibaigs, tikintysis išlieka ramus, nes tvirtai tiki kito gyvenimo egzistencija, kurioje akis į akį regės dabar pridengtą praeinančios
Alternatyva – iniciatyvinės grupės „Už blaivią“ veikla Besikeičianti tvarka dėl alkoholio įsigijimo parduotuvėse verčia klausti: „Kodėl taip daroma?“ Nuo 2016 m. rugsėjo 2 dienos kiekvienas asmuo, pirkdamas alkoholį, privalo rodyti savo asmens dokumentą, o štai rugsėjo 27 d., Seimui nubalsavus už įstatymo pataisas, kuriomis siekiama įtvirtinti nuostatą, kad dokumento prekybininkai turi prašyti tik iš jaunai
„Pažangaus“ įstatymo grimasos Kai neseniai teko su kai kuriais uoliais tikinčiaisiais kalbėtis apie Seime įteisintą neadekvačiai liberalų Pagalbinio apvaisinimo įstatymo variantą, leidžiantį embrionų šaldymą, jie iš karto pasakė: „Turbūt per mažai meldėmės, ir todėl įvyko tai, ko visai nesitikėjome…“ Neabejotina, kad maldos galios neįmanoma įvertinti, nes sąmoningo kreipimosi į Viešpatį metu dangus tampa mūsų sąjungininku,
Liberalus pagalbinio apvaisinimo įstatymas (2016 09 23) Skaityti daugiau »
Parolimpiados atgarsiai Kai kurie žmonės su negalia nors neišvengiamai turi apriboti tam tikrą savo veiklos diapazoną, bet, pasinaudodami savo stipriosiomis charakterio savybėmis, kai kuriose gyvenimo srityse pasiekia tokių fenomenalių rezultatų, kurie nustebina visko mačiusį pasaulį. Dantimis sukandus laikant stalo teniso raketę, vikriai dviem kojos pirštais pačiupti baltą kamuolėlį ir jį nepaprastai tiksliai ta pačia koja
Leiskime suklysti Sekmadienio Evangelija byloja apie sūnų palaidūną ir jo tėvo gerumą. Į jų bendravimo santykį pažvelkime kiek kitu kampu. Kai jaunesnysis sūnus pareikalavo savosios palikimo dalies, tėvas, iš anksto nujausdamas, kad jo sprendimas yra lengvapėdiškas, neišreiškė nepasitenkinimo, ir nedelsdamas padarė tai, ko pareikalavo jo mylimas sūnus (Lk 15, 11 – 12). Daugelis tėvų šioje
Pirmenybė Žodžiui Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo
Nusižemindami save išaukštiname Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui… Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant,
Olimpinė čempionė: „Mano dopingas – Jėzus“ Nors dėl kai kurios sporto šakos paverstos komercija, pavyzdžiui, kai Vakarų Europos futbolo komandų sportininkai už milijonus eurų perkami ir parduodami kitiems klubams, ir tai meta moralinio sugedimo šešėlį futbolui, nes aikštėse faktiškai „kovoja“ milžiniški pinigai, vis dėlto sporto varžybose matome nepalyginamai daugiau žmogaus charakterio savybių ištobulinimo pavyzdžių nei
Saule apsigobusi Jei tik prieš kelis dešimtmečius Bažnyčia paskelbė apie Marijos išaukštinimą danguje, kaip nekvestionuojamą dalyką, gal iki tol palaimintuoju Marijos Ėmimu į dangų katalikai abejojo? Anaiptol. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog dėl to, kad joks kitas žmogus nepatyrė tokio Jėzaus artumo kaip Marija (nes Ji buvo Aukščiausiojo išrinkta pagimdyti patį Dievo Sūnų),
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) C 2016 Skaityti daugiau »
Tikrasis nuolankumas – neabejotina vertybė Dievo Sūnus visatos mastu ir įsikūnijimo metu tapo tarsi nematoma molekule – žmogumi, kad mes taptume tikrais žmonėmis – Jo didingo kilnumo švyturėliais. Tai nėra perdėtas vertinimas, nes Jis dėl mūsų tapo tarnu, kad mes Jame galėtume apsisiausti mylimųjų Jo karalystės vaikų malone žėrinčiu apsiaustu. Viešpaties nuolankumo viršūnė yra nusižeminimo
Šaldyti embrionus – žudyti žmones? Kai kalbame apie ilgai svarstomą įstatymą dėl Pagalbinio apvaisinimo, tiesiogiai susijusio su bejėgio žmogaus – embriono stadijoje – išsaugojimu, pirmiausia remiamės šiuolaikinio mokslo faktais, aiškiai liudijančiais, kad net mažiausiame žmogaus egzistencijos pavidale „spurda“ Aukščiausiojo sukurtas gyvybės pradmuo. Verta prisiminti, kad moksliškai pagrįsti faktai liudija, jog iš vienintelės apvaisintos ląstelės –
Šaldyti embrionus – žudyti žmones? (2016 07 05) Skaityti daugiau »
Mintys po „Brexit“ Dievas sukūrė žmogui protą – mąstymo galią, kad jis, mąstydamas apie kilnius dalykus (Fil 4, 8), mylėtų Jį ir artimą protu ir visu gyvenimu (Mk 12, 29 – 31), ir, po šio gyvenimo pabaigos, būtų vertas „akis į akį“ išvysti Tą, kuris savo mylimu kūriniu rūpinosi labiau nei jam kartais atrodydavo. Taigi
Kantrybė – kertinė brandžios motyvacijos atrama Viešpats yra mums kantrybės įsikūnijimas. Kai Jis visiškai paniekintas merdėjo prikaltas ant kryžiaus, iki pat dugno išgėrė kokčiausių pažeminimų ir žmonėms iki galo nesuvokiamų kančių taurę. Jis turėjo kantrybę, kurios pasaulis negali duoti. Kankinamas Jis rėmėsi nepalaužiamu tikėjimu: „Ši baisi kančia tikrai baigsis, ir aš, atidavęs savo dvasią Tėvui,
Gebėjimai ir veiksmingas dėkingumas Ne tik mūsų prigimtiniai gebėjimai ir dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis bei meilė, mus vienijančios su Dievu (1 Kor 13, 13) – yra Jo geradarybės, bet ir mūsų vidiniai troškimai bei daromi įvairūs sprendimai (beje, dažnai susiję su tvirto charakterio ugdymu), atitinkantys Jo planus, yra dangaus dovanos. Šv. Teresė iš Lisieux
Meilės surogatai neverti Mylinčiojo Evangelijoje minima atgailaujanti nusidėjėlė, kuri, kol nepažino Jėzaus, kaip ir daugelis vaikėsi netikros meilės miražų. Kiekviena netvarkingo prieraišumo praktika veda individą į slegiančią ir jo laisvę paralyžiuojančią priklausomybę, nes perdėta meilė kūriniams juos visada iškelia aukščiau Kūrėjo. O Jis yra pavydus Dievas (Iš 34, 14), nes tik dėl Jo gailestingumo mes
Keistis – tolygu prisikelti iš numirusių Visai nepastebimas naujos gyvybės impulsas, kaip strėlė smingantis į numirėlio širdį, ir jis atgyja, ir, atsisėdęs, didžiausiai jį matančiųjų nuostabai, prabyla… Čia nėra jokio specialaus vaidybinio efekto, be kurio neapseina „Holivudo“ filmų kūrėjai. Tai – vienintelio Dievo, galinčio akimirksniu mirtį perkeisti į gyvenimą, viską apimančio gailestingumo prerogatyva. Tai –
Klausytis kito užmirštant save Tikėjimo šviesoje gyvenimo ištakų apmąstymas įprasmina dabarties momentą ir tiesia taką ateičiai. Pasaulio sukūrimo priešistorė byloja, kad Dievas, prieš pradėdamas kurti dangų ir žemę, pirmiausia savyje amžinai turėjo pasidalinimo dieviškąja meile su tais, kurie bus sukurti, idėją. Ji tapo kūnu, kai Kūrėjas savo gerumu nebūčiai „išaugino“ gyvybės sparnus tardamas: „Tebūna…“ (Per
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Tik tiesoje nebūna melo Dėl rafinuočiausios melagystės neišsipildymo mūsų istorija įgijo kitą kryptį. Edeno sode Kūrėjo išsiginęs tamsos angelas pirmiesiems žmonėms suokė: „Jei nepaklusite Dievui, ne tik nemirsite, bet net tapsite lygiai tokie kaip Jis Pats“ (žr. Pr 3, 4 – 5). Bet kitaip ir būti negalėjo, nes melas visada buvo ir bus apgaule grindžiama
Dievas Parakletas Neregėtas Dievo Dvasios išsiliejimas ant apaštalų, Bažnyčios gimimas ir jos išskirtinė pasiuntinybė vesti į išganymą žmoniją – Sekminių pradžia, kuriai, kol žemė alsuoja gyvybe, nebus užsklandos. Kai prašome: „Dvasia, Viešpatie, nuženk“, – Ji nedelsia, ateina, nes būtent Ji pati mums įkvepia troškimus Ją kviesti, Jos ilgėtis ir ramiai paklusti Jos vedimui… Taigi dar
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Žengiantysis Šeštinės „įsikomponuoja“ tarp Velykų ir Sekminių. Jėzus prisikėlė iš numirusių, pasirodė mokiniams ir, atvėręs jiems protą, kad suprastų Biblijos pirmenybę (Lk 24, 45) jų visos egzistencijos perkeitimui ir pašventinimui, prabilo apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, be kurios neįmanomas sekimas Juo, tinkamas Jo gyvenimo bei darbų liudijimas, net, jei reikėtų, atiduodant savo gyvybę už Jį. Paskutinės
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2016 Skaityti daugiau »
Motinos dieną įprasminant Motinos dienos šventė neįsivaizduojama be Tos, kuri sutiko leistis į nepaprasto ir svarbiausio žmonijoje įvykio išsipildymą – mus perkeičiantį Dievo Sūnaus apsireiškimą. Kukli žydų mergaitė netikėtai atsidūrė prie žemės vaikų išganymo ištakų, ir savuoju fiat tapo žemiškoji Jėzaus Gimdytoja. Ji nesiekdama garbės būti ir vadintis Dievo Sūnaus Motina, bet, stovėdama prie Jo
Meilės kalba Mylint Dievą neįmanoma nemylėti artimo ir savęs. Jei kas nors sakytų, kad tarp meilės Dievui ir artimui kartais esti takoskyra, klystų, nes kai mylintysis savąja būtimi glaudžiasi prie mylimo Viešpaties, tampa perkeistas, tolydžio įgyja vidinės laisvės užtaisą, kuris, malonei veikiant ir atsiradus progai, susprogdina įvairių jo žmogiškų silpnybių bei neryžtingumo užtvaras, ir, Jo
Avinėlio avys Ganytojas ir 7, 3 milijardo Jo krauju atpirktų sielų – avių. Kaip jas visas sveikas nuvesti ten, kur jos atras tikrąją žmogišką savivertę ir tapatybę Dieve? Ganytojas ir avys – tai tam tikra prasme vaizdinga antropologinė metafora, liudijanti apie neatšaukiamą Dievo ir visų žmonių santykį, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus egzistencija po mirties.
Velykos neturi vakaro Viskas žemėje turi pradžią ir pabaigą, bet Velykų pergalei neuždegsime raudonos šviesos, nes šio įvykio šerdis – Prisikėlusysis – yra pats visko Pradžia ir Pabaiga, Pirmasis ir Paskutinysis, gyvasis Dievas (Apr 22, 13). Po Jo prisikėlimo iš numirusių tapome amžina Jo nuosavybe, nes tai, kas įvyko Golgotoje yra liudijimas, kad mes nebesame
Jo ritmu įsisukti į šokį Švenčiame per Velykas mums Viešpaties Jėzaus padovanotą gilia ramybe pripildytą malonės gyvenimą, nes Jo linkėjimas: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19) yra skiriami tiems, kurie Jį bei Jo žodžius su tikėjimu priėmė į savo širdį ir todėl tapo kūnu. Kristaus prisikėlimas iš numirusių tam tikra prasme neįmanomas be mūsų prisikėlimo, nes
Jis prisikėlė. O mes? Iki Kristaus prisikėlimo iš numirusių Jį matėme iškankintą ant kryžiaus, pasruvusį kraujyje, numirusį ir palaidotą kapo rūsyje. Po Jo prisikėlimo viskas pasikeitė – buvusi akivaizdi Jo nukryžiavimo regimybė užleido vietą tikėjimui, nes tik tikėdami ir pasitikėdami mes galime džiaugtis tuščiu kapu ir Jo kūno pradingimu. Kodėl ir kaip šis kapas pasidarė