V Velykų sekmadienis B 2018

Apvalytų šakelių vaisiai

„Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8). Mūsų tikroji gerovė priklauso nuo mūsų tikėjimo darbų, skirtų Viešpačiui bei artimui. Kai su malda sąžiningai darome tai, ko iš mūsų laukia Jėzus, tinkamiausiu būdu pagarbiname Dievą Tėvą, nes esame Jo vaikai ir Kristaus mokiniai. 

Kaip vynuogių šakelių neįsivaizduojame be vynmedžio, taip mes neegzistuojame be Jėzaus. Esantysis yra tikrasis vynmedis (Jn 15, 1) ir nuo Jo kamienu tekančių syvų priklauso mūsų gyvybė. Kaip visos ant šio vynmedžio krūmo augančios šakelės visada atitinka pirminį genialaus Kūrėjo užmojį – iš savo prigimties jos pašauktos nokinti vynuoges, taip ir kiekvienas iš žmonijos vaikų turi jam Dievo skirtą paskirtį. Net kreiviausia ir neišvaizdžiausia vynmedžio šakelė mums primena, kad visi savyje turime antgamtinio vaisiaus potencialą.

Ar jums kada nors teko matyti baltais pumpurais aplipusią sakuros šakelę, kuri būtų panaši į perdžiuvusį stagarą, kuris metamas į ugnį? Ar yra nors vienas žmogus pasaulyje, kurio nemylėtų Atpirkėjas? Gražiausiai žydintys augalai ir kartais nuostabą sukeliantys visi kiti žemesnio „rango“ Dievo kūriniai yra skirti priminti, kad Jis rūpinasi mūsų asmeniniu gyvenimu ir amžinuoju likimu nepalyginamai daugiau nei mes galime numanyti (plg. Mt 6, 30).

Dėl gimtosios nuodėmės padarinių negebanti mąstyti šakelė kartais negali užmegzti vaisių; ji nudžiūva, ir jos naujoji paskirtis tapti ugnies dalele… Tačiau protaujantis ir atsakingas už savo veiksmus žmogus, pradėjęs manyti, kad jis savavališkai gali gyventi taip, kaip tik nori, praranda gyvybiškai svarbų ryšį su savo egzistencijos Kamienu – Dievu, nes atsiskiria nuo kiekvieno žmogaus būtį perkeičiančio Apreiškimo tiesų, iš kurių teka gyvieji vandenys, nuplaunantys ir pašventinantys tikinčiuosius… Žvirbliui  nereikia svarstyti, kaip reikia išskleisti savo sparnus skrydžiui, ir rožė negalvoja, ar jai reikia pasipuošti raudonais žiedlapiais, kad pašlovintų Kūrėją ir savo gaiviu aromatu arčiau savęs patrauktų ją nuskynusio sodininko žvilgsnį ir uoslę… Tačiau žmogui neįmanoma tapti tikru žmogumi, be Dievo žodžio, kuris yra skirtas mūsų sielų išgelbėjimui (žr. Jok 1, 21).

Tikintieji, vadovaudamiesi Evangelija ir Bažnyčios mokymu, ir patys palaipsniui atsiveria Dievo Dvasios vedimui, ir aplinkiniams savo charakterio tvirtumu bei įžvalgomis tampa kaip tėvai, pasiekusieji dvasinę brandą, nes nuolatos semiasi išminties iš Dievo žodžio apmąstymų bei vaisingo Eucharistijos priėmimo, apie kurių sąsajas byloja vynmedžio ir šakelių palyginimas.

Kartą vaikinas ir mergina papasakojo vienos krikščioniškos bendruomenės nariams jaučiantys, kad Viešpats juos veda į santuoką. Jie pageidavo, kad ir kai kurie jų vyresnieji tikintieji, turintys daug dvasinio gyvenimo patirties bei gerai pažinodami šią porą, galėtų pareikšti savo nuomonę dėl jų būsimų jungtuvių. Štai kokį viešą atsakymą gavo šie jauni žmonės ir visa bendruomenė: „Su džiaugsmu pranešame, kad pritariame Marko ir Becky planams susituokti. Susitikome su jais ir nuostabiai praleidome vakarą… Kalbėjomės apie tai, kaip svarbu šeimą šventai gerbti, nes Dievas to trokšta labiausiai. Maloniai stebėjomės, kaip Markas ir Becky savo gyvenimą sieja su Viešpačiu ir ieško Jo valios. Jie blaiviai vertina neišvengiamus sunkumus ir aiškiai supranta, kad norint sėkmingai tobulinti šeimos santykius, reikia vienam dėl kito aukotis, o savo gyvenimą kasdien pašvęsti Viešpačiui.

Džiaugiamės galį pritarti jų troškimui tuoktis. Manome, kad jiems susituokus (šiam žingsniui juos kviečia Dievas) jų namuose skambės malda bei šlovinimas, kaip kad buvo ir ten, kur jie užaugo ir subrendo dvasiškai. Marką ir Becky labai mylime ir viliamės, kad šis jų kreipimasis dėl patvirtinimo sudaryti neišskiriamą vyro ir moters sąjungą taps pavyzdžiu ir kitoms tuoktis ketinančioms poroms“.

Palaiminta ši jauna pora, ieškojusi kompetentingų parapijiečių patvirtinime Dievo valios aiškumo. Tai – tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi kelias, kai savo gyvenimo ateitį atiduodame Tam, kuriame esame, gyvename ir judame (žr. Apd 17, 28). Tie jaunuoliai suprato, kad „šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje“ (Jn 15, 4). Jie atliko tuos sprendimus, kurie juos labiausiai priartino prie Kristaus; dėl to jie ir patys tapo Jo naujų palaiminimų latakais aplinkiniams, kurie ieško tiesos ir gyvenimo prasmės. Kaip Viešpaties apvalytos šakelės ima duoti daug vaisių, taip ir tie tikintieji, kurie stengiasi dvasinėmis pratybomis ir tikėjimo darbais išgryninti sielas, išsilaisvinti nuo per didelės žemiškų dalykų traukos bei siekti vis didesnio panašėjimo į Mokytoją, iš tiesų apsivelka pačiu Jėzumi Kristumi (plg. Gal 3, 27). 

Taigi negendantys mūsų tikėjimo darbų vaisiai visiškai priklauso nuo Jėzaus malonių masto ir mūsų konkrečių atsiliepimų į nenuilstantį Jo kvietimą: „Brangus ir uolus  mano mokiny, ženk dar vieną tiesų žingsnį link manęs ir atsidursi prie mano Širdies, ir mes būsime viena – tu manyje ir Aš tavyje. Tada tavo šakelė niekada nenudžius, nes ji megs amžinojo gyvenimo vaisius“.

Kun. Vytenis Vaškelis