Kristus dar sugrįš!
Nors Kristus savo mirtimi bei prisikėlimu iš numirusių mums nupelnė Išganymą – atvėrė mums vartus į Dangų, bet kokį galutinį derlių pjausime amžinybėje, priklausys nuo to, kokią sėklą sėjome žemėje, kai stengiamės kaskart labiau gyventi tikėjimu nei regėjimu…
Šio sekmadienio Evangelija mūsų žvilgsnį kreipia į Dievo Sūnų, kuris vaizduojamas kaip antrą kartą ateinantis į pasaulį sustabdyti mūsų visų epochų istorijos laikrodžio, nes laiko limitas išseko ir atėjo pasaulio pabaiga. Tada žmonijos asmeninių nuopelnų laikas baigsis, ir paaiškės kiekvieno žmogaus galutinis likimas. Nors Jėzaus atėjimą lydės įvairūs persekiojimai bei išbandymai, kurie išmėgins tikinčiųjų atsidavimą Jam; bus daug ir dramatiškų gamtos kataklizmų (Mk 13, 24 – 25), bet, pasak katekizmo, mes pradėsime švęsti galutinę Dievo pergalę prieš blogį, nes „visą pasaulį nušvies Dievo Šlovės, Tiesos ir Teisingumo spinduliai (…), atsiras „naujas dangus ir nauja žemė“. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).
Belaukdami antrojo Jėzaus atėjimo, kasdien gilinamės į Biblijoje apreikštus dalykus; juos pirmiausia pritaikome asmeninio gyvenimo taisymui ir su nuolankiu proto nusiteikimu suvokiame, kad visų Dievo paslapčių mums nėra duota suprasti, nes „tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šių Įstatymo žodžių“ (Įst 29, 28). Taigi nors labai svarbu augti Dievo žodžio pažinimu, bet užvis svarbiau – iš visų jėgų stengtis laikytis Jėzaus bei Bažnyčios mokymo kasdienybėje, nes tik konkretūs mūsų poelgiai iš tiesų liudija bei teikia mums užtikrinimą, kad dabar esame Dievo vaikai, ir, išlikdami Jam ištikimi, „matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2).
Turime pripažinti, kad tarp troškimo patikti Viešpačiui ir visur elgtis taip, kaip Jis moko bei įkvepia, esti tam tikras neatitikimas. Kartais skausmingai pastebime, kad nors gyvename Jo malonėje, bet mumyse gyvena ir nuodėmė (žr. Rom 7, 17). Ji kaip griaustinis mus užklumpa tada, kai tik prarandame vidinį budrumą ir pakliūvame į jos rafinuotus žabangus… Kad išvengtume gėdos dėl nuodėmės, Jėzui antrą kartą staiga atėjus į mūsų pasaulį, pravartu kaskart prisiminti, kad Tas, kuris pasaulio pabaigoje pasuks žmonijos istorijos vairą kita kryptimi, nuolat mus mato ir tada, kai po darbų, pavargę grįžtame namo, ir kai būdami vieni pradedame jausti pagundą, pavyzdžiui, įsijungti televizorių ar internetą, nes pagalvojame, jog, per dieną dirbę, vakare užsitarnavome laiko pramogoms… Ar ne pirmiau vertėtų sustoti, neatlikti jokio veiksmo ir užklausti Jėzų: „Viešpatie, apšviesk mano pavargusį protą ir padėk man suvokti, ką dabar turiu daryti?“ Vien klausimo Jam pateikimas yra budraus išlikimo tiesoje sąlyga, nes jei ir po tokio užklausimo neadekvačiai pasielgtume, visada mūsų klaida bus mažesnė nei imtume elgtis grynai savavališkai…
Bėga metai, bet kadaise pasakyti Džono Niutono (John Newton), atsivertusio vergų pirklio, žodžiai nepraranda aktualumo: „Aš nesu tuo, kuo turėčiau būti, nesu tuo, kuo norėčiau būti, nesu tuo, kuo viliuosi būti aname pasaulyje, tačiau ir nesu tuo, kuo anksčiau buvau, ir Dievo malone esu, kas esu“. Taigi, kas mes esame, kurie tikime, Tavo, Viešpatie, antruoju atėjimu? Esame apsiausti Tavo atlikto žygdarbio ant kryžiaus šviesos, kurioje matome, kad, anot vienos poetės, „tik pervertos rankos gali būti pakankamai švelnios paliesti kai kurias mūsų žaizdas“. Jėzau, gydyk tas mūsų žaizdas, kurios dar kraujuoja, nes pataikavimo nuodėmėms likutis neleidžia pilnai išgyti ir trukdo laisvai bei nuolankiai sakyti: „Maranata! (1 Kor 16, 22) Ateik, Viešpatie, Jėzau, mes budėdami laukiame Tavęs, apsireiškiančio visoje savo šlovėje!“
Paruzija (gr. parousia – asmeninis dalyvavimas) – Kristaus atėjimas per Paskutinįjį teismą. Kai kurie Biblijos komentatoriai kalba apie Jėzų, klausdami: „Koks bus Jo teismas, jei Jis – teisėjas, už mus, nusidėjėlius, miršta ant kryžiaus?“ Štai koks jų atsakymas: „Jis, būdamas teisus, neteisiai prisiima sau mūsų nuodėmę ir nuteisina neteisiuosius, pripažįstančius save tokius bei priimančius Jo malonę… Pagaliau atidengiama apgaulė, atitolinusi mane nuo Jo ir pradėjusi mano mirties istoriją. Dabar, atpuolus mano ar kitų sprendimams apie mane, gyvenu Jo nuosprendžiu, kuris yra mano tiesa ir išganymas“.
Ateisiančiojo begalinės šlovės debesyje žmonės kaip veidrodyje pamatys tikrąjį savo vertumą Jame. Palaimintas žmogus, kuriam nereiks savęs kaltinti, stovint Aukščiausiojo artumoje ir laukiant lemtingo Jo žodžio!
Kun. Vytenis Vaškelis