XXIX eilinis sekmadienis B 2018

Tarnaujant šokti į Dievo glėbį

Žmogus geriausiai įprasmina gyvenimą prisimindamas svarbiausią tikslą. Iš Dievo gerumo gavęs dovaną gyventi, vien asmeninėmis pastangomis niekada neįprasmins savo egzistencijos. Net sukūręs meno šedevrą, kai turės mirti, pripažins, kad menka žmogui paguoda žinoti, jog jis save „įsiamžino“ pagarbiuose aplinkinių prisiminimuose, o pats keliauja į anapusybę viską palikdamas žemėje… Jei žmogus nesuvokia, kad gyvenimas ir gebėjimai yra duotybė, sunku priimti jų Davėją, nes visa sukurta regimoji tikrovė rodo kelią į Neregimąjį. Kas tarnauja kitiems trokšdamas vien asmeninės garbės ir žmonių pagyrų, sau tarnauja, ir jo egoizmas yra jo stabas bei tikslas.

Ar galime suderinti profesinės karjeros siekį su tarnavimu Dievui? Kai aukštų pareigų siekimas arba galvojimas, kad dėl to, jog uoliai atliekame savo pareigas, danguje būsime arčiausiai Jo meile degančios Širdies, klystame, kaip klydo Jėzaus mokiniai, amžinybę vertindami ne tikėjimo požiūriu, bet perdėm siauro mąstymo būdu (plg. Mk 10, 37). Prisimintina, kad mus turėtų guosti žinojimas, kad net „mažiausiasis Dievo Karalystėje“ yra didis, nes šviesmečiai jį skiria nuo pragaro (Mt 23, 33).

Užuot save lyginę su kitais, verčiau lenktyniaukime vieni su kitais reikšdami aplinkiniams pagarbų dėmesingumą ir konkrečiais veiksmais atsiliepdami į jų įvairius poreikius… Tai – Jėzaus ir šventųjų altruistinės tarnystės kelias, ir kito geresnio pasirinkimo, vykdant savo pasiuntinybę gyvenime, mums neduota, nes jo paprasčiausiai nėra. Kai sekdami Jėzumi prisimename, kad Jis gyvena kituose, ir mūsų net mažos pastangos padėti, ypač bėdų prispaustiesiems, tikrai Jame tampa antgamtiškai vertingomis, negalvojame kiek žingsnių žengėme link Sėdinčiojo soste (žr. Apr 20, 11), bet svarbiausia, jog iš tikrųjų kaskart tampame artimesni Jam, nes net šalto vandens padavimas tam, kuris nori gerti, Dievo akyse yra vertingas dalykas (žr. Mt 10, 42).

Viename oro uoste filosofas ir rašytojas Baksteris Krugeris (Baxter Kruger) terminalo vartuose pastebėjo lėktuvu namo sugrįžusį berniuką, kuris lyg sunerimęs elniukas dairėsi po minią žvilgsniu ieškodamas tėčio. Kai vaikas išgirdo savo tėvo šūktelėjimą, pasileido per salę bėgti. B. Krugeris rašė: „Mažojo berniuko akys bėgant švytėjo palaima. O tėtis stovėjo šypsodamasis visu veidu. Joks vaikų ar anūkų turintis žmogus nebūtų galėjęs žiūrėti be ašarų. Vienu judesiu berniukas paleido krepšį ir šoktelėjo tėčiui į glėbį, o tas jį apkabino. Jie bučiavosi ir verkė. Jie juokėsi. Bet didžiąją laiko dalį tiesiog stovėjo apsikabinę. Tai buvo paprastas, nuostabus apsikabinimas. Žiūrėdamas pro ašaras išgirdau šnabždesį: „Baksteri, Baksteri, štai Evangelija. Štai prisikėlimas ir dangun žengimas, štai mano Sūnaus sugrįžimas namo iš tolimos šalies. Štai mūsų apsikabinimas. Ir štai geroji žinia – Jis grįžo ne vienas, Jis atsivedė tave ir visą pasaulį“.

Ir mes su Jėzumi, vedant Šventajai Dvasiai, grįžtame pas Tėvą. Kai apmąstome Dievo žodį ir kasdien patarnaujame kitiems pasitaiko, kad kaip tas minėtas vaikelis įšokame į Dievo glėbį. Netikėtai širdį aukštyn kelianti meditacijos malonė, kai visa esybe „įsisiurbiame“ į krikščioniško teksto minties prasmę, pasiryždami laikytis naujaip suvoktos tiesos ar paprastas bei tikro nuoširdumo pripildytas žodis „ačiū“, plačiausia šypsena ar net nesulaikomai besiveržiančios dėkojančio žmogaus ašaros, kai mūsų maldos bei dvasinis pokalbis paskatino problemų varginamąjį suvokti savo blogio priežastį bei suteikė jam impulsą keistis, – šie ir panašūs atvejai pritraukia šviežią dieviško artimumo pajautą tiems, kurie tarnauja kitiems; suteikia suvokimą, kad jei dabar Viešpats taip netikėtai savo tarnams  pažeria savo artimybės trupinius, tai kas mūsų laukia Ten, kur Jis mums rengiasi atsiverti visoje savo dieviškos Būties pilnatvėje…

Tarnauti kitiems Dievo vaikų laisvėje tepadeda mąstytojo Johano Ekharto žodžiai: „Išsilaisvink nuo viso to, kas tavo esybei gali turėti svetimą poveikį, pririšti tave prie žemiškų dalykų ir suteikti sielvartą; nuoširdžiai kreipk savo sielą į naudingą kontempliaciją, kurios metu tu turi savo širdyje Dievą lyg tikslą, nuo kurio niekada nenuleidi akių. O visus kitus pratimus – pasninką, budėjimą ar maldą – nukreipk į tą patį tikslą ir naudokis jais tiek, kiek jie tau padeda, ir šitaip pasieksi tobulybės viršūnę“.

Be abejo, mūsų žemiškoje kelionėje bus klaidų, kai kartais net supyksime ant savęs. Bet, jei, užuot save kritikuodami ir įsileisdami neigiamas emocijas į širdį, tuoj pat stengsimės vėl grįžti su malda pas Jėzų, mūsų tarnystė Jam ilgainiui taps esmine amžino karaliavimo su Juo priežastimi.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content