ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2014

Mažoje Ostijoje – meilės jūra 

Gerai, kai bendraudami su Dievu sau priskiriame mažumą, o Jam – visagališkumą, nes tada tolydžio aplaužomi mūsų nelemtos puikybės sparnai, ir mumyse labiau „įrūgsta“ dorybingo nuolankumo „tešla“, iš kurios Jis savo nuožiūra mus taip „minko“, kad taptume Jo gerumo šedevru – nuo amžių numatyto kūrybingiausio plano dalyviais… Dabar Viešpats Tėvas trokšta pasinaudoti mūsų augančio tikėjimo „kvailumu“ (plg. 1 Kor 1, 21) ir per savo sekėjus atidengia pasauliui Eucharistijos paslapties šydą – tik tikėjimo akimis yra regimas nuolat esantis Ostijoje Jėzus, kuris kiekvienų šv. Mišių šventimo metu savuosius maitina dievišku Žodžiu ir prasmingiausio gyvenimo Duona.

2014 metų pradžioje popiežius Praciškus bendrosios audiencijos metu kalbėjo: “Reikia visada atsiminti, kad Eucharistija – ne mūsų atliekamas veiksmas… Eucharistija –  Jėzaus veiksmas! Kristus atlieka tai, kas vyksta ant altoriaus. Kristus yra Viešpats. Kristaus dovana susidabartina ir Jis patraukia mus prie savęs, maitina savo žodžiu ir savo gyvybe. Iš Eucharistijos teka ir joje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija. Apeigos gali būti nepriekaištingos ir išoriškai labai gražios, bet jei jos nevestų į susitikimą su Jėzumi, jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui. Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to, kas švenčiama, ir to, kaip gyvenama”.

„Tu, kuris juk žinai visišką mano mažumą, ir vis tiek nebijai lig manęs nusileisti, balta Ostija ateik ir gyvenki širdy, nes aš myliu, aš trokštu Tavęs. O, kad Tavo gerumas man leistų mirt iš meilės, tik to širdis geistų. Jėzau, išgirsk mano meilės šauksmą. Ateik ir gyvenki manojoj širdy!“ Tai – malda, kuri iš pirmo žvilgsnio gali kai kam pasirodyti perdėtai jausminga, tačiau kai sužinai, jog ją parašė džiovos priepuolių ir kraujoplūdžių varginama 24 metų šv. Kūdikėlio Teresė (tuo metu jai iki šio gyvenimo pabaigos buvo likę keli mėnesiai), tuomet supranti, kad čia egzaltuotai maldai paprasčiausiai nebelieka vietos. Šv. Teresėlės gyvenime Eucharistija tampa išganymo priemone ir esminiu tikslu, nes jos tikėjimas pražysta kupinu gailestingumo pasiryžimu: „Atėjau gelbėti sielų ir ypač melstis už kunigus” (prieš įstojant į Karmelio vienuolyną) pasiekia kulminacinį momentą, kai ji, jau artėjant paskutiniams atodūsiams, Komuniją paaukojo už tėvo Hiacinto (tuo metu morališkai nupuolusio) atsivertimą.

Devintinės – tai devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis. Tądien anksčiau būdavo švenčiama  Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Dabar ji keliama (tikinčiųjų patogumo dėlei taip daroma ir kituose kraštuose) į sekmadienį. Devintinių šventė – proga tikintiesiems dalyvauti procesijoje, kurioje jie išreikš savo pasiryžimą drauge su eucharistiniu Kristumi eiti per visą šį laikinąjį gyvenimą, kol nukeliaus į Dievo Tėvo namus.  

Devintinių procesija – tai tikinčiųjų tarpusavyje vienybės pajauta, kad, nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona – Kristus. Kaip Jis ant kryžiaus buvo „perlaužtas“, bet nepalūžo, taip ir mes, kai kartais būsime laužomi kaip duona, tai yra (nepaisydami patiriamo nuovargio bei kitų sunkumų, susijusių su apaštalavimu) vis tiek aplinkiniams dalinsime Jo gerumo duonos riekes, tada nejučiomis tapsime Jo gyvybės šviesą spinduliuojančiomis monstrancijomis, kurios negali neapšviesti tų mūsų brolių ir seserų, kurie yra šalia mūsų. 

Savyje tikrai auginsime dieviško gerumo karalystės želmenis, jei dažnai stiprinsimės Eucharistija – su vis atsinaujinančiu tikėjimu priimsime Kristaus Kūną. Juk ši Duona yra visų mūsų šeimų – visos žmonijos – išganymo laidas ir didžiausias Dievo troškimo išsipildymas, nes išties, kad visi mes būtume vienas Kristaus kūnas, pasak vienos teologinės įžvalgos, būsimasis pasaulis turi įsiveržti į mūsų dabartinį.

Leiskime transcendencijos „virusui“ daugintis mūsų žmogiškoje būtyje. Tada mūsų mąstymas ir daromi sprendimai pasieks aukštesnįjį intelekto koeficiento (IQ) laipsnį; būsime praturtinti didesniu sąžinės balso skaidrumu bei ta kasdienybės patirtimi, kuri liudys šią tiesą: „Nors dabar išmintingųjų liežuvis dalija žinojimą, o kvailųjų burna išlieja kvailumą (žr. Pat 15, 2), bet jei žmogaus širdis galop „užuodžia“ dieviškų dalykų kvapsnį, trumpėja jo liežuvis, ir iš burnos pradeda sklisti nauji garsai, kurie nebėra visuotinės harmonijos atplaišos, bet jie – neatskiriama dalis dangiškos simfonijos, kurios antgamtiniai pagrindai slypi eucharistinio Jėzaus neblėstančio gailestingumo aukoje…“

Kun. Vytenis Vaškelis