Jis tebelaukia

Kai užeiname į bažnyčią pasimelsti, atsinaujina mūsų neregimoji bendrystė su Tuo, kuris ir dieną, ir naktį čia esti. Jis nori su mumis bendrauti labiau nei mes su Juo. Jis yra iniciatorius, kviečiantis mus nurimti, kad galėtume įsiklausyti ir tyloje bei savo širdyje išgirstume tokius ar panašius žodžius: „Brangus žmogau, jei, būdamas mano artumoje, mane – viešpačių Viešpatį – pagarbinsi, padėkosi už sukūrimą, palaikymą ir atpirkimą, sustiprės tavo tikėjimas, ir, malonės paliestas, išeisi iš Dievo namų dvasia atjaunėjęs, ramybės pripildytas, visus savo rūpesčius man patikėjęs, įkvėptas naujo polėkio prasmingiau gyventi“… 

„Nebūk toks aklas ar išsiblaškęs, kad pamatęs Viešpaties namų mūrus ar bokštus, neužeitum į kiekvieną Tabernakulį. Jis laukia tavęs“, – taip atvirai ir drąsiai į mus kreipiasi šv. Josemaria Escriva de Belageras (Josemaria Escriva de Belaguer). Prieš Mišias, būdamas klausykloje, matau šventovėje besilankančius turistus… Kai kurie, stokodami supratimo bei tikėjimo į Eucharistijoje esantį Kristų, atėjo kaip į muziejų, nes bažnyčios didingumas ir meno vertybės natūraliai žadina smalsumą, ir dėmesys savaime krypsta į gražius daiktus. Bažnyčioje Neregimojo neįmanoma pamatyti, nes ši privilegija pirmiausia bus suteikta tiems, kurie savo protą mokėjo palenkti apreikštam Dievo žodžiui, aiškiai bylojančiam, kad ne pasaulis, o Jis pats turi susilaukti didesnio mūsų dėmesio. Atėję į Dievo namus jaučiame, kaip malonė iškart mus švelniai bei įtaigiai ragina akimis ieškoti mažo „namelio“ – tabernakulio, kuriame dėl Didingojo buvimo netenka abejoti, nes tikintiesiems Eucharistijoje Esantysis yra tas pats anuomet dulkėtais Palestinos vieškeliais vaikščiojęs Nazarietis.

Turėtume susigėdę atsiprašyti Viešpatį, kai, kartais beveik vėluodami ir skubėdami į sekmadienio Eucharistijos šventimą, pas Jėzų atėjome išsiblaškę, ir mūsų galvoje knibždančios įvairios mintys trukdė suvokti pasikeitimo svarbumą, – juk atsidūrėme gyvojo ir nedalinamo triasmenio Dievo akivaizdoje, nes kur yra Kristus, Jame esti ir Dievas Tėvas, ir Šventoji Dvasia. Pasak katekizmo, „iš tiesų Švč. Trejybės Asmenyse viskas yra viena, jeigu santykiai nesupriešinami vieni su kitais. Dėl tos vienybės Tėvas visas yra Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje“.

Be abejo, Jėzus yra visur: mūsų širdyse, gamtoje, kasdienybės rūpesčių tvarkymo sūkuryje… Ypatingos dieviškos meilės būdu Jis pasilieka mažoje konsekruotoje Ostijoje, ir Jo buvimu lengvai gali pradėti abejoti prigimtinis žmogaus protas. Tačiau kai jis leidžiasi apšviečiamas Dievo šviesos, laisvai paklūsta Apreiškimo tiesos veikimui ir su atnaujintu tikėjimu pripažįsta: „Eucharistinio Jėzaus širdis tik dėl mūsų tikrai liepsnoja neužgesinama meilės ugnimi“.

Šv. Josemaria prasmingai rašo apie minčių kreipimą į Tą, prieš kurį pagarbiai lenkiasi ne tik žvaigždynai: „Galvok apie tai, kas gražiausia ir didingiausia žemėje… Ir apie kitus pasaulius, žėrinčius nakčia: apie visą Visatą. Visa tai drauge su išsipildžiusiomis širdies beprotybėmis nieko neverta, yra niekas, mažiau už nieką greta mano – ir tavo! – Dievo! Begalinis lobis, brangiausias perlas, pažemintas, tapęs vergu, apiplėšęs pats save priimdamas tarno išvaizdą prakartėlėje, kur panoro gimti, Juozapo dirbtuvėj, savo kančioj ir gėdingoj mirty… ir Meilės beprotystėje – šventojoje Eucharistijoje“.   

Ketindami aplankyti draugą ar sergantį žmogų, susitikimui atitinkamai pasirengiame: galbūt apsivelkame kitus drabužius, pasiimame nors mažą dovanėlę, kuri bus naudinga tam, kam ją įteiksime; galų gale ir patys savo taktišku elgesiu, tinkamu, kai reikia, pamokančiu žodžiu galime tapti dovana tiems, su kuo bendrausime… Kai per Mišių aukojimą ruošiamės susitikti su Eucharistiniu Jėzumi bei Jo bendražygiais, dar prieš įžengdami į bažnyčią stengiamės nusikratyti nerūpestingo išsiblaškymo, nelemto apsipratimo bei abejingumo dulkes, kad, bendraujant su mus nuolat gyvybės bei gyvenimo nepertraukiamo ritmo pulsą Palaikančiuoju, mūsų nesusikaupimo liekanos nebetrukdytų paprastai, dėmesingai bei nuoširdžiai Jam ištarti: „Ačiū Tau, gyvasis Jėzau, kad nepaisai mano silpnybių ir mane dar labiau kvieti prisiglausti prie Tavęs, taip susilieti su Tavim, kad daugiau ne iš baimės, o dėl motyvuotai bei ryžtingai padarytų apsisprendimų nusigręžčiau nuo savivalės ir galėčiau uoliau patarnauti tiems, kuriuos Tu man siunti ir kuriuose gyveni“.

Kun. Tadeušas Dajčeris (Tadeusz Dajczer) rašė: „Kai įtikėsi, kad Jis tave labai myli ir tavęs laukia, tai suvoksi, kad beprotiškai tave mylintis Dievas, jeigu tu vėluoji ateiti, išgyvena tai, ką psichologai vadina laukimo sielvartu. Kai patikėsi Jėzaus meile, kai patikėsi, kad Jis laukia tavęs, tada, kaip atsakas į tokį tikėjimą, tau turi kilti Eucharistijos troškimas ir alkis, kankinamas troškimas, kad Jis ateitų. Mylimo žmogaus laukimo sielvartas tolygus atstumtos meilės kančiai. Juo labiau motina myli vaiką, tuo labiau yra kankinama sielvarto, kai nesulaukia susitikimo su juo. O jeigu kalbame apie beribę Dievo meilę, kurios nepajėgiame nė įsivaizduoti, kaip tad Jis turi kankintis nesulaukdamas tavęs?“

Būsimasis palaimintasis arkivysk. Teofilius Matulionis po kalinimo Vladimiro kalėjime 1954 metais buvo ne į laisvę paleistas, bet apgyvendintas Polianos invalidų namuose. Kai vėliau iš vietos komendanto išgirdo žinią, kad jam į Lietuvą grįžti uždrausta, laiške rašė: „Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju (…). Širdingai dėkui Jam!“ Tik semdamasis nepalaužiamos stiprybės iš slapčia naktimis aukojamų Mišių ir pasitikėdamas Juo, jis galėjo su Jėzumi tarti: „Atnašauju…“. Eucharistijos troškimas tegul auga ir mūsų širdyse.

Kun. Vytenis Vaškelis