Esame druska ir šviesa?

Jėzus sako: „Jūs – žemės druska ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 13 – 14). Druska saugo mėsą nuo sugedimo, o jos dvasinis sūrumas žmones – nuo apgaulingo nuodėmių saldumo pinklių. Koks mūsų širdžių druskos sūrumas? Prisimindami medikų rekomendacijas, valgydami druskos vengiame, nes jos pakankamai (kartais net ir per daug) žmogaus organizmas gauna iš natūralių bei kitų maisto produktų. Bet dvasiniame gyvenime be druskos, „tirpdančios“ kalčių šlakus, negalėtume būti skaidriais Jo šviesolaidžiais.

Senajame Testamente druska simbolizavo išrinktosios tautos draugystės su savo Dievu santykį (Kun 2, 13) ir turėjo apvalomąją reikšmę, nes kai Eliša – Elijo įpėdinis – subėrė į užterštą šaltinio vandenį druską, vanduo tapo sveikas (2 Kar 2, 19 – 22).  O Naujajame Testamente druskos metafora išreiškia krikščionių „ištirpimą“ Viešpatyje, nes per Krikštą taip artimai susivienijame su Dievu, kad tampame Jo įvaikiais (Rom 8, 15), pašauktais tarnauti vieni kitiems su meile (Gal 5, 13).  

Evangelijoje minimą druską tam tikra prasme galime palyginti net su kankinių krauju, kuris yra naujų krikščionių sėkla. Kaip dėl Kristaus bei Jo tiesos nukankintieji ir nekaltai persekiojami tampa svarbiausiu visuomenės malonės raugu – Atpirkimo aukos „katalizatoriumi“, nuo kurio viskas įrūgsta (plg. Mt 13, 33) – Dievo Karalystė įgyja veiksmingumo jėgą, – taip dvasinės druskos kristalai užberti ant atvirų pūliuojančių visuomenės žaizdų sukelia ne tik papildomą skausmą, žadinantį pradėti matyti problemas, su kurios buvome nelemtai apsipratę, bet tai – gali būti jos žaizdų gijimo pradžia bei palaiminga tąsa.

Antai neseniai dėl tėvų smurtingo elgesio miręs keturmetis Matukas, nors amžinybėje angelų buvo papuoštas nevystančiu kankinystės vainiku, bet mums jis tapo sąžinės indikatoriumi bei testu, kviečiančiu konkrečiu savo širdies judesiu atsiliepti: su kuo gi mes? Ar aiškiai palaikome nekaltai mirusį vaikelį ir bet kokiam vaikų smurtui sakome „Ne“, ar toleruojame blogį, klaidingai manydami, kad vaikų fizinis baudimas tebėra efektyvi auklėjimo priemonė, kurią naudojo mūsų tėvai, nes žinojo, ką daro…

Deja, daugelis tėvų, kaip ankstesniais laikais, taip ir dabar pernelyg mažai pažįsta ir vadovaujasi krikščioniškos šeimos pedagogikos principais, kurių esmė – visas mūsų gyvenimo sritis persmelkiantis mokymas apie Tiesą, kuri vienintelė mus išlaisvina iš senojo Adomo vergiško mąstymo stereotipų ir besąlygiškai visus tėvus kviečia priimti dieviškąją išmintį, kad, jie, užuot savo vaikus už prasikaltimus piktai baudę, skaitydami Dievo žodį, suvoktų, kad Jėzus prieš savo mokinius niekada nekėlė baudžiančios rankos, bet kantriai jiems aiškino, kaip reikia drąsiai atsisakyti senojo žmogaus gyvenimo būdo ir priimti naująjį… Svarbiausia – Jis nuolat stengėsi būti su savo išrinktais mokiniais. Ir tėvams yra duotas nieku kitu nepakeičiantis pašaukimas – kaip galima dažniau bendrauti su savo atžalomis; drauge su jais sekmadieniais eiti į šv. Mišių šventimą; kartu vykti į poilsį gamtoje; drauge melstis, sportuoti, darbuotis, o kai reikia, mokėti pasidalinti jų liūdesiu ir spontaniškai su jais džiaugtis… Be abejo, kai vaikai suklysta, dera aiškiai bei argumentuotai pasakyti, kur ta jų klaida, ir galima jų paklausti: „Kaip, kokiu būdu jie patys šį savo suklydimą ištaisys, padarytą skriaudą atitaisys, sugadintą daiktą sutaisys?..“         

 Mums Viešpats Jėzus nedavė kito pasirinkimo, išskyrus šį: būti Jo šviesos laidininkais aplinkiniams (Mt 5, 13–16). Kristus nemokė: „Jūs būkite (ar būsite) žemės druska ir pasaulio šviesa, bet Jis sakė: „Jūs jau esate druska ir šviesa…“ Krikščionys čia ir dabar yra pašaukti būti dvasiniu raugu, kuris kyla ir plečiasi… Galbūt jų tikėjimo raugo augimas – džiugus ir palaimintas klusnumas Aukščiausiajam dar tėra embriono stadijoje, bet vis tiek tai į gyvenimo pilnatvę besistiebiantis daigas.

Gerai, kai tikinčiojo žodžiai atitinka jo darbus. Vienas misionierius Kinijoje medžiojo laukines antis. Jis nušovė kelias antis, tačiau pasirodė, kad jos naminės. Tada jis susirado tų negyvų ančių šeimininką ir jam sumokėjo už padarytą nuostolį. Šeimininkas buvo tiesiog priblokštas: ir anksčiau buvo atvejų, kai medžiotojai į jo antis šaudė, bet nė vienas iš jų jam už antis nieko  nemokėjo. O štai dabar iš kažkur atsirado toks sąžiningas žmogus! Jis susikvietė savo kaimynus, kurie spoksojo į misionierių, kaip iš dangaus nukritusį. Misionierius jiems  papasakojo apie Viešpatį Jėzų ir apie Evangeliją, kuri įkvepia jos besilaikančius elgtis sąžiningai.

Argi jis savo elgesiu neuždavė jiems klausimo: „Iš kur jam tai?“ Misionierius, skleisdamas Tiesos šviesą, pats tapo atsakymu: „Iš ten, iš aukščiau“.

Kun. Vytenis Vaškelis