XXIV eilinis sekmadienis A 2014

Išbandymuose slypi laimėjimai

„Mums kažkas bloga palinkėjo, nes mūsų šeimą persekioja įvairios nesėkmės ir ligos“, – neretai girdime tokius ar panašius žmonių nusiskundimus, kurių priežastys dažniausiai neturi tiesioginio ryšio su kito asmens neatsakingai kažkada išsprūdusiais žodžiais (tiesa, pasitaiko, kad blogi žodžiai virsta lemtingais prakeikimais, tačiau tai gali būti kito rašinio tema). Kai sekuliarios visuomenės nariai patiria išbandymus, daugelis pradeda skųstis ir paviršutiniškai klausia: „Stengėmės niekam blogo nedaryti ir net kitiems padėdavome, ir štai vieną mūsų namiškį ištiko liga, kitas neteko darbo, pakliuvo į avariją, vyras paliko žmoną (…). Dėl ko mums taip nesiseka?“

Gyvenimo sunkumai yra skirti, kad mes vienus įveiktume, o neišvengiamus  mokėtume tinkamai priimti ir nešti. Dievo žodis įvairius išmėginimus mus kviečia sutikti net su džiaugsmu (plg. Jok 1, 2), nes kai išbandomas mūsų tikėjimas, ugdoma ištvermė ir auga išmintis. Tada vis dažniau darome teisingus sprendimus, turinčius prasmingiausio tęstinumo giją anapusybėje, ir mūsų būtini poreikiai yra patenkinami (plg. Jok 1, 4).

Tik susidūrus su įvairiais netikėtumais ir priešiškumais, aiškėja, kas iš tiesų esame. Jei šeimos narių motyvacija nėra grindžiama aukščiausiomis vertybėmis – Kristaus bei Bažnyčios mokymo tiesomis, – jų tyko pavojai pernelyg užsiangažuoti menkesniais dalykais,  kurie stabdo bet kokį polėkį aukštyn (plg. 1 Kor 12, 31), slopina antgamtinę šviesą, kurioje vienintelėje tikrai įmanoma išvysti savo tikrosios vertės kodą, kilniausią neregimųjų dalykų garbingumą, ir sąmoningai tam teikti pirmenybę (plg. 2 Kor 4, 18). „Pažink, krikščioni, savo garbingumą ir, tapęs dieviškos prigimties dalininku, nebeįpulk į nedorą elgesį ir buvusiąją menkystę“, – kviečia šv. Leonas Didysis.

Vienas išminčius mokė mokinius melstis. Jis ėmė pasakoti: „Kartą du vyrai ėjo per lauką ir pamatė įsiutusį bulių. Jie karštligiškai dairėsi artimiausios tvoros, kad pasislėptų nuo įnirtusio gyvulio. Kai netrukus paaiškėjo, jog pasprukti nepavyks, vienas vyras sušuko kitam: „Mums galas! Nieks nebeišgelbės. Sakyk kokią maldą. Greičiau!“ Antrasis atsišaukė: „Niekada gyvenime nekalbėjau maldų ir nežinau, kaip melstis“. „Nebėra kada galvoti: bulius netrukus mus užbadys. Bet kuri malda tiks“. „Gerai, sukalbėsiu tą, kurią, kiek prisimenu, tėvas sakydavo prieš valgį: „Už viską, ką gauname, Viešpatie, mokyk mus dėkoti“.

Mus slegiantys rūpesčiai – kaip įsiutusio buliaus žėruojančios akys. Jei tik į jas žiūrime, yra dėl ko nusigąsti. Bet jei prisimename nuolat mus slaptoje regintį Viešpatį ir apmąstome Jo universalaus gerumo savybes, nerimas, baimė ir įtampos palaipsniui mąžta, nes aplanko tikrumas, kad Jis rūpinasi ypač tais, kurie sutinka dėl Jo dieviškų planų įgyvendinimo tapti palaimintais mažutėliais, kad Jam klusniau tarnautų ir su Juo drauge karaliautų (plg. Mt 18, 3 – 4).

Mokykimės ir už mažus dalykus dėkoti Dievui. Jei Jis duoda mums citriną, išspauskime jos sultys į arbatą ir gerkime į sveikatą. Tai yra geriau, negu dejuoti, kad negalime pagauti gyvenimo sėkmės aitvaro kaip akį viliojančio margaspalvio paukštelio, kuris žvaliai bei nerūpestingai plasnodamas lakioja po žolynais kvepiančią pievą. Tėvas rūpinasi paukščiais, o dar labiau – mūsų likimu (plg. Mt 10, 31).

Tačiau Jis gerbia mūsų laisvę ir mūsų sprendimus. Pasak vieno rašytojo, mes esame tarsi kortų žaidime, vadinamame gyvenime, kuriame kiekvienas turėtų žaisti iš visų jėgų. Tie, kurie žaidžia pačių susigalvotą žaidimą, visuomet pralaimi… Žaisti yra būtina. Klausimas tik – kaip?

Kai kada skaudūs pralaimėjimai žmones atveda į protą. Štai neseniai per Šiluvos atlaidus teko kaip sielovadininkui ne tik prie klausyklos patarnauti piligrimams. Kai su viena šeima, atvykusią iš didmiesčio, po pamaldų kalbėjausi Šiluvos aikštėje, žmona atvirai pasakojo apie šeimos bėdas. Jos vyras buvo įnikęs į azartinius lošimus, prasilošė, pradėjo viskuo nusivilti… Jų mažas vaikelis pasidarė neramus, ir ūmai prasiveržia spontaniškas neklusnumas… Paaiškėjo, kad tas nenuorama mažylis yra savotiškas tėvų gyvenimo būdo įkaitas, ir į laisvę bus „išleistas“ tada, kai pasikeis jo gimdytojų vidus. Šie jauni tėvai yra susituokę bažnyčioje, bet gana seniai buvę išpažinties. Kūdikio motina, trokšdama pagelbėti šeimai, prašė, kad čia ir dabar tarpininkaučiau jai iš Kristaus priimant Susitaikymo sakramento malones. Kiek tik leido galimybės, pasirengė išpažinčiai, nuoširdžiai gailėjosi dėl klaidų ir pasiryžo dėti pastangas, kad jos dvasinis gyvenimas būtų kaskart kreipiamas į Viešpatį, kad ir jos vyras, matydamas joje pokyčius, pats panorėtų artėti link gyvojo Dievo…

Taigi būkime supratingi ir kantrūs – viskas išeina į gera tiems, kurie gręžiasi veidu į Jį.

Kun. Vytenis Vaškelis