XV eilinis sekmadienis A 2014

Ką priimame, tai ir sėjame 

Neseniai popiežius Pranciškus susitiko su trimis vyrais ir trijomis moterimis, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo tapę kai kurių dvasininkų lytinio išnaudojimo aukomis. “Dievo ir Jo tautos akivaizdoje esu giliai įskaudintas dėl nuodėmių ir sunkių lytinio išnaudojimo nusikaltimų, kuriuos jūsų atžvilgiu padarė dvasininkai, ir nuolankiai prašau atleidimo. Prašau atleidimo ir už aplaidumo nuodėmes iš Bažnyčios vyresniųjų pusės, kurie neatsakė tinkamu būdu į išnaudojimo aukų ir jų artimųjų skundus”, – taip visiškai atvirai per šv. Mišių homiliją kalbėjo Šventasis Tėvas.

Sveiku protu sunkiai suvokiama, kaip gali tas, kuris, būdamas kunigu, užuot savo gyvenimu liudijęs Jėzų ir, pasak šio sekmadienio Evangelijos, davęs įvairiopą derlių (plg. Mt 13, 23), į aplinkinių širdis sėti didžiausio papiktinimo rauges ir rizikuoti savo amžinuoju likimu (žr. Mt 13, 30). Deja, net ir jis, pašauktas būti alter Christus, gali tapti panašus į išdaviką Judą, jei laikosi dvigubų gyvenimo standartų ir dėl to vis labiau panašėja į užkietėjusį fariziejų, kuris yra veidmainystės etalonas (žr. Mt 23, 13 – 15). Nuodėmės tamsus debesis kartais taip užtemdo Kristaus sekėjo mąstymą, kad jis savo protui leidžia kaip užsispyrusiam asilui braidžioti nuodėmingų malonumų klampynuose, ir skina karčius vaisius, kurie primena, kad jų medis buvo tręšiamas žemiausių instinktų bei juslinių geismų tenkinimo puvėsiais. Tada žmogaus protas, veikiamas puikybės ir kitų netvarkingų aistrų, vis tolsta nuo Dievo valios pažinimo šaknų ir, susipainiojęs savo mintyse, neretai daro lemtingas klaidas. Besikartojantys klaidingo mąstymo sprendimai jį veda į aklavietę, nes jo sunkiai sergantis protas pradeda pateisinti net ir blogas priemones, siekiant pasirinkto tikslo.

Šv. Augustinas sako: „Jei veiksmai kaip tokie yra nuodėmės, pavyzdžiui, vagystė, svetimavimas, piktžodžiavimas ir panašiai, tai kas išdrįs tvirtinti, jog, padaryti gerais motyvais, jie jau nebėra nuodėmės arba – tai dar kvailiau – yra pateisinamos nuodėmės?“ Jam antrinant tenka pastebėti, jog nuodėminga žmonių patirtis byloja ne tik apie pražūtingą sielos galios – aptemusio proto – įtaką jų gyvenimui, bet ir rafinuotą kūrinijos pavergėjo veikimą, kuris yra tiesiogiai nukreiptas (be abejo, Dievui kontroliuojant) ir į visus žmones (Rom 8, 20).

Viešpats Jėzus tūkstančiais būdų kaskart beldžiasi ypač į užkietėjusių nusidėjėlių sąžines ir protus, trokšdamas, kad jie kiek įmanoma greičiau dvasiškai praregėtų ir, pamatę savo kalčių bjaurumą, panorėtų ryžtingai keistis. Sąmoningi tikintieji kasdiene malda ir popiežiaus Pranciškaus atgailos pavyzdžiu prisiima atsakomybę pagelbėti Jam ir šių laikų paklydėlius pakreipti link dieviškų tiesų grožio.

Kad tai efektyviau vyktų, būtina patiems krikščionims savo protus nuolat maitinti tikėjimo sėklomis. Vienas iš Bažnyčios Tėvų šv. Jonas Kasijonas proto veiklą sulygino su malūnu, kuris visų pirma mala tuos grūdus, kurie supilti malti iš ryto. Jie bus malami visą dieną. Todėl svarbu skubėti iš ankstaus ryto į proto malūną įmesti gerų Dievo kviečių – gerų minčių, Dievo žodžių, antraip demonas suskubs įpilti savo raugių. Jei šios ir panašios dvasinės pratybos mus lydi kiekvieną dieną, tada neabejotinai savyje ir aplinkiniuose matome tobulėjimo rezultatus, kurie yra perkeičiančiosios Dievo Dvasios meilės šviesa.

Šv. Bazilijus rašė: „Dvasia ateina pas kiekvieną, gebantį Ją priimti, tarsi jis būtų vienintelis (Jos palytimas) (…). Apšviesdama apvalytuosius, neturinčius jokios dėmės, Ji padaro juos dvasinius per bendrystę su Ja. Ir kaip skaidrūs ir perregimi kūnai ima žibėti, paliesti šviesos spindulio, ir patys skleisti švitesį, taip Dvasią nešiojančios sielos, Jos apšviestos, tampa dvasinėmis ir lieja kitiems malonę“.

Šventoji Dvasia mus skatina keistis atsinaujinant dvasiškai, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ir ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula (žr. Rom 12, 2). Lai grįžta prie savo Tėvo neišsenkamų aruodų kai kurie dvasininkijos bei pašvęstojo gyvenimo atstovai, kurie kaip alkani lokiai, dar godžiai kopinėja laukinį šventvagiškų nuodėmių medų. Šventoji Dvasia, padėk jiems pagaliau teisingai apsispręsti dvasinio maisto ieškoti kitur…

Viešpatie, padaryk mus Tavo dieviškos sąžinės belaisviais, kad būtume laisvi atlikti ypač tuos veiksmus, kuriais kuriama tikroji gyvenimo laisvė, kuri, perfrazuojant popiežiaus Benedikto XVI žodžius, uždaro siaurą mūsų pačių rafinuoto gudrumo langelį ir atveria platų Kristaus langą į tiesą.

Kun. Vytenis Vaškelis