Visuomenei bundant
Kai Ukrainos Aukščiausios Rados kai kuriems įtakingiems politikams (ir prezidentui V. Janukovyčiui), pasak politologų, dėl valdžios bei verslo įtakų sričių nesutariant su tam tikra vietos deputatų oligarchų dalimi ir dėl kitų nežinomų aplinkybių, buvo desperatiškai duotas neadekvatus makabriškas valdžios įsakymas specialiosioms pajėgoms šturmuoti Kijevo Maidano aikštėje susirinkusių protestuotojų barikadas, nebebuvo įmanoma išvengti aukų – kelių dešimčių žuvusių žmonių ir 1000 sužeistųjų. Nulenkiame galvas prieš už Ukrainos laisvės siekius paaukojusius savo gyvybę ir tikėkime, kad pats Visagalis Viešpats jiems dovanoja smaragdinius kankinių vainikus, o demokratijos idealų gynėjams, kenčiantiems nuo žaizdų dėl patirto kariuomenės brutalaus smurto, meldžiame pasitikėjimo Dievo Apvaizda ir nepalaužiamos kantrybės, sveikatos…
Tai, kas įvyko ir tebevyksta Kijeve bei kituose Ukrainos miestuose, negali nejaudinti lietuvių, išgyvenusių Sausio 13 – osios tragediją – keturiolikos Laisvės gynėjų -drąsiausių tautiečių – netektį… Mus su ukrainiečiais sieja ne tik istoriniai ir kultūriniai saitai, pavyzdžiui, prisimintina, kad 1363 – 1569 metais Ukraina buvo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sudėtyje, ir, pasak istorikų, tai buvo vienas šviesiausių Ukrainos istorijos laikotarpių, nes Lietuvos valdymas pasižymėjo tolerancija bei pagarba senosioms vietos tradicijoms ir religijai. Krikščionys – Romos katalikai, graikų apeigų katalikai, stačiatikiai ir protestantai – dabar petys petin atvirai remia už demokratinius pokyčius kovojančią valdžios opoziciją ir protestuotojus.
Kai vasario 18 dienos vakare, ant Maidano aikštės scenos šalia opozicijos lyderių ir kitų organizatorių už taiką Ukrainoje meldėsi ir minėtų keturių denominacijų atstovai, jie visi drauge pademonstravo krikščioniškos ekumeninės vienybės pavyzdį bei bebaimiškumą, nes tuo metu rizikavo būti sužeisti kariuomenės snaiperių, kurie pasalūniškai nuo gretimų namų taikėsi šauti ir net sužeidė vieną iš ten dalyvavusių opozicijos narių, kulkų.
„Vox populi – vox Dei“, „tautos balsas – Dievo balsas“, – šitaip galime sakyti, nes, anot kai kurių Ukrainos žurnalistų, šiame revoliucijos procese ne tiek opozicija veda liaudį į kovą dėl laisvės siekių, bet didelė visuomenės dalis pati imasi iniciatyvos ir neretai daro tiesioginę įtaką opozicijos lyderiams, idant ryžtingiau siektų demokratijos principų įgyvendinimo šalyje.
Tiesa, sukurstytos ir demoralizuotos tautos balsas, kartais kylantis iš piktojo karalijos pašaknų, kaip kadaise beviltiškai nuskambėjęs žydų liaudies šauksmas – „Ant kryžiaus Jį!“ (Jn 19, 6) – romėnų Judėjos valdytojui Poncijui Pilotui buvo didžiausias iššūkis. Dėl nepateisinamo neryžtingumo jis atsidūrė bejėgiškoje situacijoje. Jis norėjo paleisti Nekalčiausiąjį, bet pasielgė priešingai, nes bijojo netekti ciesoriaus palankumo ir užsitraukti nemalonę (žr. Jn 19, 12). Panašiai elgiasi Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius, turintis didelę valdžią, bet sutrikęs blaškosi kaip tironas Pilotas. Jis anksčiau norėjo išvengti nekalto kraštiečių kraujo praliejimo, bet, matyt, bijodamas prarasti prezidento V. Putino palankumą ir turbūt spaudžiamas įtakingų vietos oligarchų, tarsi Pilotas nusimazgojo rankas, sakydamas: „Aš esu nekaltas dėl to, kas įvyks Kijevo širdyje… Mane gyvenimo aplinkybės tai privertė padaryti“. Tai – apgailėtino prisitaikėliškumo būklė, vedanti į fiasko ir išdavikiška Judo Iskarijoto pozicija, kai pirmiausia dėl tikėjimo Dievo pagalba stokos, silpnavališkumo įsišaknijimo bei asmeninių ambicijų užvaldymo net gali kilti Ukrainos pilietinio karo gaisras…
Visiems būdingas laisvės troškimas. Pažvelkime į margaspalvį drugelį, kurį saulėtą vasaros dieną pagavome ir laikome delnuose. Ar nejaučiame, kaip jis blaškosi, stengdamasis ištrūkti į laisvę? Kiekvienas žmogus natūraliai trokšta laisvės, nes ją gavo gimdamas. Bet laisvė, kuri atsiriboja nuo Dievo, yra tikroji nelaisvės aimana, kurią girdi žmogaus sielos vidus, iš prigimties trokštantis tiesos žodžio gūsio, bet, deja, yra kurčias jos šeimininkas, nes jo širdis užbarikaduota vergystės daiktui ir pinigui akmenimis, kurie tarsi iš giliausio požemio neleidžia prasiskverbti nė menkiausiam spinduliui, kuris iš pamatų supurtytų asmenį ir pagaliau jį pažadintų naujo gyvenimo rytui.
Lieka laiko patikrinta, tikinčiųjų branginama ir niekuo kitu nepakeičiama bei galinga Paties Viešpaties Jėzaus duota mums malonė – tikėjimo bei pasitikėjimo malda, ypač už priešus (žr. Mt 5, 44). Dievo numatytu laiku ji į gabalus sutrupina net didžiausias blogio užkardas… Tikintieji bergždžiai nelūkuriuoja, ir, atsiliepdami į Kauno arkivysk. Sigito Tamkevičiaus SJ kvietimą melstis už taiką Ukrainoje, pagrįstai tiki, kad toje šalyje sumažės įvairių visuomenės jėgų konfrontacija ir, Dievui padedant, sugrįš didesnė ramybė bei nušvis žmonių sąmonė ir jie galop suvoks, kad yra savižudiška „žaisti“ kruviną suaugusiųjų karą…
Kun. Vytenis Vaškelis, 2014 02 19