Vėlinės – Dangaus aušra

Vienintelis Tikslas

Nors yra prasminga Visų Šventųjų iškilmės Mišiose pabrėžti Danguje triumfuojančios Bažnyčios narių džiaugsmą, o Vėlinių dienos liturginėje šventėje kalbėti apie visus mirusiuosius, kurie keliauja Namo (tikėtina, kad nemaža jų dalis per sielų nutyrinimą – dvasinį apvalymą Skaistykloje), tačiau šių minėtų švenčių esminis jungties pradas yra naujas dangus ir nauja žemė Amžinybėje (Apr 21, 1). Tai – Dangus, kur visos žmonių išgyventos kančios esti įveiktos, visi nesutaikymai išspręsti; kur viešpatauja taikos, susitaikymo ir meilės karalystė. Dangus – visų ligų, baimių ir nevilčių įveikimas. Tai – didžiulė paguoda mums, nes ypač Apreiškimo knygoje atskleidžiama dangaus šlovė, mūsų gyvenimui suteikianti naują tikėjimo matmenį, nes leidžia mums pažvelgti į tai, kas dar laukia mūsų ir ką mūsų brangieji mirusieji jau gali regėti…

Imtis visų Dievo ginklų

Tačiau kas nuslopina savo sąžinės balsą – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų – ir kėsinasi į kitų gyvybes, turės atsakyti prieš Dievą, – eis į amžinąjį kentėjimą (Mt 25, 46). Vis dėlto Viešpats nenori, kad pražūtų bent vienas asmuo, nes „Kristus skirtu laiku numirė už bedievius“ (Rom 5, 6). Todėl neatsitiktinai Švč. M. Marija, apsireiškusi Fatimoje prašė, kad melstume Rusijos gyventojams atsivertimo. Per Ją Dievas dabar aiškiai mums leidžia suprasti, kad, kol dauguma jos visuomenės narių nepažins Tiesos ir neatsivers, nebus išlaisvinti iš Kremliaus klikos skleidžiamų rusams bei pasauliui rafinuoto melo dūmų, kuriais siekiama užmaskuoti tikrąją brutaliausio karo Ukrainoje padėtį…

Tikintieji negali užmiršti, kad jie pirmiausia pašaukti grumtis ne su krauju ir kūnu, bet su (…) šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis… Todėl jie turi imtis visų Dievo ginklų… (plg. Ef 6, 12 – 13). Tarp jų – rožinio malda, pasninko auka ir visiškas pasitikėjimas Jėzumi, su kuriuo jie eina galutinės pergalės eisenoje.

Pagalba pirma mūsų išėjusiesiems

Tad eikime su Viešpačiu savo malda pagelbėdami ir mūsų mirusiesiems, kurie, nors yra apsaugoti nuo amžino sunykimo ir apdovanoti amžinuoju nemarumu, bet, tikėtina, laukia konkrečių mūsų veiksmų…  Ypač per Vėlines Eucharistinės aukos aukojimas ir joje dalyvavimas, „kad amžinoji šviesa jiems šviestų“, tegul byloja apie mūsų vidinį troškimą pagelbėti skaistyklos sieloms, pavyzdžiui, skiriant joms visuotinius atlaidus. Jiems gauti Bažnyčia nustačiusi sąlygas: tikintieji Vėlinių dieną lankosi bažnyčioje ar viešoje koplyčioje ir ten sukalba „Tėve mūsų“ maldą ir Tikėjimo išpažinimą. Taip pat per Vėlinių aštuondienį pamaldžiai aplanko kapines ir bent mintimis pasimeldžia už mirusiuosius.

Leiskime Dievui mus visiškai ištobulinti

Kiekviena diena mums dovanojama, kad tinkamai pasirengtume svarbiausiam paskutiniam gyvenimo judesiui, kuriame, pavyzdžiui, net sunkios ligos metu galėtų išryškėti nepalaužiamas ligonio atsidavimas Viešpačiui ir visiškas pasitikėjimas Juo, suprantant, kad netrukus bus peržengta lemtinga ir paskutinė šio gyvenimo riba, už kurios viskas priklausys tik nuo gailestingiausio ir teisingiausio Dievo malonės. Dabar yra Jo ir mūsų bendromis pastangomis kuriamas gyvenimas, o kai baigsis šio laiko limitas ir atsidursime amžinybėje, tada Kristaus krauju kiekvieno atpirkto kūrinio galutinį ištobulinimą, numatytą pagal išankstinį planą, įvykdys Vienintelis, kuris trokšta mus, nuolat Jo kuriančioje meilėje augančius, išlaikyti…

Tešviečia mums tikėjimo žibintas!

Kai mūsų žemiškasis gyvenimas baigsis, ir niekas nežino, kada tai įvyks, mūsų laukia išsipildymas. Turime tuo tikėti, kad galėtume gyventi gerai.

Mūsų mirusieji jau ne čia, bet Anapilyje; dabar jie gali matyti savo gyvenimo pabaigą ir su dėkingumu bei meile atsigręžti į tai, ką mes dėl jų padarėme…

Dievo išsipildymui vieną dieną įvyks susijungimas, ir nebebus mirties, ir visos ašaros bus nušluostytos amžiams, – gyvai apie tai lai byloja mūsų tikėjimas, besiremiantis Biblija ir katekizmo tiesomis.

Išsipildymo triumfas

Taigi amžinasis gyvenimas yra tai, kas mus ištinka čia bei dabar, ir dar labiau tai, kas bus po mūsų mirties. Todėl nors ir pavargsime, bet mūsų laukia atpildas – išauš amžinybėje palaimintas rytas, kuriame nebus vakaro, ir Dievo šviesoje pamatysime tuos artimuosius, kurie, dėl savo išganymo nebesirūpindami, už mus meldėsi, kad mes pagaliau galėtume susitikti su jais didžiojoje Velykų menėje, ir vieni kitus Kristaus meile apkabinę, su džiaugsmingiausia nuostaba ištarsime viską apvainikuojantį žodį: „Aleliuja!“

Kun. Vytenis Vaškelis