Eilinis laikotarpis C

Malda, Šiluva ir pal. Jonas Paulius II Malda yra tarsi statūs aukšto bokšto laiptai, kuriais lipdami aukštyn ir retkarčiais pažvelgdami pro siaurus jo langelius žemyn, negalvojame, kiek dar liko pakopų iki viršūnės, bet dėkojame Dievui už tai, kad Jis mums leidžia matyti vis plačiau atsiveriančią gamtovaizdžio panoramą, kuri mums primena, jog, į viską žvelgiant iš

Mokomės, kad teisingai gyventume  Pažįstame protu tiesą, ir plūsteli į mūsų širdis laisvės džiaugsmo gūsis. Laviname savo mąstymą suvokdami, kad nuo teisingų ar rafinuoto melo minčių įsišaknijimo priklausys mūsų galutinė lemtis. Mokomės iš klaidų, bet daugiausia išminties semiamės gyvojo vandens šulinyje. Mokomės, kad prasmingai gyventume, ir gyvename, kad pažintų tiesų šviesa nuolat mums šviestų kelią

Išlaisvinanti gyvenimo drausmė Kai kartą Jėzų – didįjį gyvenimo piligrimą – kažkas paklausė: „Ar daug bus išgelbėtųjų (žr. Lk 13, 23), kurie pasieks savo aukščiausią egzistencijos tikslą?“, išgirdo Jo atsakymą: „Eikite tik pro ankštus vartus. Daug bus tokių, kurie eis, bet neįstengs“ (žr. Lk 13, 24). Išganytojas nori aiškiai pasakyti, kad galutinio išganymo dovana yra

Marija Danguje ir su mumis Mes švenčiame Švč. M. Marijos išaukštinimo Dieve viršūnę – Jos su kūnu ir siela paėmimą tiesiog į dangų. Kai su savo Viešpačiu pasiekusi aukščiausią susivienijimo meilės brandos momentą, Nekaltai Pradėtoji jau daugiau pradėjo priklausyti anapusybės dėsniams, o ne šio pasaulio tvarkai, tada, veikiant Aukščiausiojo galybei, Ji tarsi paukštė giesmininkė išskrido

Klausymas svarbiau nei kalbėjimas Viskas prasidėjo nuo Lozoriaus, kurį Kristus buvo prikėlęs iš numirusiųjų, sesers Mortos iniciatyvos. Kai Jėzus su mokiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, ne kas kitas, o būtent nuoširdžiu paslaugumu garsėjanti Morta (beje, jos vardas aramajų kalboje reiškia „namų šeimininkė, ponia”), pakvietė Jį paviešėti į savo namus. Jos vardo prasmė atitiko

Žodis, tikėjimas ir gailestingumas – gyvenimo pokyčių šerdis  Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27). Nors pirmapradė kaltė žmonių vidų užliejo griaunančios destrukcijos tvanu, bet Dievo Sūnaus

 Keliauju kaip džiugus piligrimas Žmonių pašaukimo žemėje misija tęsiama, nes jų pradėti darbai reikalauja tęsinio ir pabaigos, idant galutinai paaiškėtų, koks buvo jų tikrasis santykis su Dievu, artimu bei savimi. Būsime teisiami ar amžinai palaiminti neatsižvelgiant į įvairių svajonių „kolekcionavimo“ skaičių. Viską lems mūsų pastangos, kurios kilnias, subrandintas mintis (kartais ir spontaniškai kilusias) įkūnija kasdienybėje,

Proto vadovas – tiesa  Mintys yra proto veikimo vaisius. Kaip žmogus mąsto, taip ir elgiasi. Mintys formuoja jo gyvenimo būdą, kuris vėliau nulems jo likimą. Savo mąstymo galia jis yra panašus į aukščiausiąjį Dievą, kurio mintys yra visada kupinos viską tobulai kuriančios meilės. Vis dėlto savo mąstymu žmogus gali panašėti į beprotį, nes, vadovaudamasis vien

Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis  Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti antivirusines programas. Kai buvau

Nerimstantis sąžinės balsas  Žmogaus dvasinį turtingumą ir skurdumą apibūdina jo sąžinės lygmuo. Ne veltui sakoma: sąžiningas žmogus ir asmuo – be sąžinės. Tiesa, nereikia suprasti, kad jei individas elgiasi nesąžiningai, tai tarsi jam Kūrėjas būtų pašykštėjęs tos intuityvios prigimtinės duotybės, kurios veikiamas gali daryti konkrečius moralinius sprendimus. Nors kiekvienas žmogus apdovanotas sąžinės vidiniu balsu, kuris

Kad duotume – turėkime  Tėvo dieną vaikai, savo mamų ar kitų namiškių pamokyti, kai kurie net pasišokinėdami įskuodžia į kambarį, pakšteli mylimam tėčiui į skruostą, įteikia jam gėlelę ar savo piešinuką ir pasveikina, kaip sugeba. Tėvo širdis sušvelnėja ir neseniai tvyrojęs jo viduje pyktis dėl neklaužados sūnaus padarytų eibių susitraukia iki vos įžiūrimo nykštuko silueto.

Švč. Trejybė ir Jos paveikslas – žmogus Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meile perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis – „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ – tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai

Žmogaus širdis – Švč. Trejybės šventovė Būk pašlovintas didingasis Dieve, kuris prieš daugybę metų sukūrei Rojų ir pirmuosius jo gyventojus. Viešpatie, viską apžvelgęs, gėrėjaisi savo kūryba, nes Tavo kūrinijai niekas negali prilygti (Pr 1, 31). Vienintelis Viešpatie, Adomą ir Ievą buvai apdovanojęs išskirtine meilės malone: jie ir Tu tarp savęs laisvai bendravote kupinoje harmoningos meilės,

Tikrasis dėkingumas priešpriešose Jėzus, keliaudamas į Jeruzalę, prie vieno kaimo sutiko dešimt tais laikais nepagydoma raupsų liga sergančių vyrų (devynis žydus ir vieną samarietį). Išganytojas kaip visada spinduliavo meile visai kūrinijai ir todėl, išgirdęs kaip desperatiškai tie sunkūs ligoniai šaukėsi Jo pagalbos (Jį vadino net Mokytoju), negalėjo jų nepasigailėti. Jėzus jiems nesakė: „Stiprus jūsų tikėjimas,

Tikėjimo vaisiai – geriausi dalykai Gerai, kad šį sekmadienį iš Evangelijos puslapių prabylantis Kristus vėl mūsų mintis kelia aukštyn. Kilnios mintys išplečia žmogaus širdį, gaivina tikėjimą, teikia anapusybės tikroviškumo pajautą ir drąsina mus ryžtis ant savo kūno, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, brolio asilo užmauti drausminančios malonės apynasrį, idant kūnas nedelsiant paklustų Dievo Dvasios apšviesto proto

Tėvo diena ir Devintinės Su kokiu žiburiu perdėm vartotojiškoje visuomenėje reikia ieškoti tėvo, kuris savo namiškiams yra ramybės užutekiu ir nepriekaištinga šeimos galva? Negęstantis žiburys yra Dievo žodis, ir kas juo pasišviečia tarsi žibintuvėliu savo gyvenimo taką, tas „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kad tėvai trokštų ieškoti šį jų laikinąjį gyvenimą

Šv. Antanas – Dievo ir mūsų bičiulis Šventasis Antanai Paduvieti, būtų nepaprastas įvykis, jei, Dievui leidus, mums XXI amžiaus laikiniems piligrimams, modernių technologijų kerais susižavėjusiems ir minintiems tavo gimimą Dangui, prisistatytum tardamas: „Aš esu šv. Pranciškaus Neturtėlio amžininkas, nes gimiau XII amžiuje, kai dar niekam nereikėjo sukti galvą, kaip efektyviau atnaujinti ativirusines programas. Kai buvau

Skelbti Kristų – nuo mažų dalykų Nors visų laikų Kristaus mokiniams patikėta pasiuntinybė ir atsakomybė skelbti bei liudyti Jį kitiems yra neabejotinai svarbi, tačiau dar svarbiau: kiekvienam Jo sekėjui apsivilkti Juo (Rom 13, 14), tai yra kiek įmanoma labiau leisti savyje ir per save veikti Šventajai Dvasiai, kuri yra tobuliausia žmonių širdžių Evangelizuotoja.  Pasak kun.

Pralindęs pro adatos ausį Koks save gerbiantis žmogus be didelio reikalo paskubom ropšis į medį? Ogi tas, kuris trokšta atsiplėšti nuo žemiškų prisirišimų traukos, kad aukščiau pakilęs išvystų Tą, kuris kiekvienam Jo ieškančiam ir Jį priimančiam žmogui dykai duoda išlaisvinančio jungo malonę (Mt 11, 28 -30). Dar neteko matyti tikrai laimingo žmogaus, kuris Jėzaus jam

„Mylėk Viešpatį visu protu!“ Neprilygstama Dievo dovana – protas. Juk jis mums leidžia suprasti, ką dabar skaitome, bet dėl jo savybių vieni iš mūsų (priklausomai nuo mūsų esamos individualios mąstymo ir apskritai dvasinės struktūros) galime skaitomą tekstą su išankstiniu skepsiu tiktai kritiškai įvertinti arba priešingai – priimti jį ir bent vieną kitą mintį sau prisitaikyti…

Marija – Dievo šlovėje Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (Lk 1, 48 – 49) pasaulyje ir amžinybėje. Danguje Dievas Švč. M. Mariją iškėlė į neregėtas aukštikalnes,

Malda priartina Dangų Jėzus meldžiasi. Ištariame šiuos žodžius prieš akis iškyla gražiausias iš visų žmonių (Ps 45, 3) – Dievo Sūnus, besimeldžiantis nakties tyloje, dienos karštyje, Alyvų sodo vėsoje, agonijos kančių ugnyje ir skendintis visa pranokstančios Dangaus šalies beribiame triumfuojančių maldų džiugesyje. Ne tik meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8), bet ir malda. Štai

Karalius ant kryžiaus Iš pirmo žvilgsnio liturginių metų pabaiga stebina netikėtumu. Švęsdami Kristaus, Visatos Valdovo šventę, Jį išvystame ne sėdintį Tėvo dešinėje – Dangaus majestote – ir besigėrintį savo atliktu niekieno nepranokstamu darbu – Atpirkimu, bet matome Jį tokį bejėgiškai silpną ir merdintį, kad, atrodo, viskas baigta: Jėzus netrukus mirs ir Jo kilniausioji žmonijos gelbėjimo

Karališkasis nuolankumas Koks aktualus fariziejaus ir muitininko palyginimas (Lk 18, 9 – 14) ir mūsų laikams! Kiek daug žmonių lygina save su kitais ir… klysta. Jei žmogus sau galvoja, kad jis yra gabesnis už savo draugą ir dėl to jam lengviau lipti karjeros laiptais (ne taip svarbu, kad bet kokia kaina siekiant tik teigiamo įvertinimo

Jėzau, kuo Tave laikau? Viešpatie, šio sekmadienio Evangelijoje Tu į keliamą klausimą: „Kuo mane laiko žmonės?“ (Lk 9, 18), lauki svarbaus atsakymo. Jei sakyčiau, kad Tu turi visas geriausias šv. Jono Krikštytojo ir visų kitų žmonijos dvasios milžinų savybes, dėl kurių Tavimi gėriuosi labiau nei jais visais, tai nieko tikra apie Tave nepasakyčiau. Bet kai

Į savo esaties šaknis Ar turėtų stebinti, kad pas Jėzų rinkdavosi muitininkai ir fariziejai Jo pasiklausyti? Kas geriau galėjo suprasti tuos, kuriuos slėgė asmeninių kalčių našta ir į kuriuos su panieka žvelgė fariziejai bei Rašto aiškintojai, jei ne Tu, Viešpatie? Tu, Jėzau, pas Tave atėjusiųjų nekaltinai, bet ir nepataikavai jų kaltėms. Tu prabildavai taip, kaip

Gyvenimas yra kelionė Gyvenimas yra kelionė. Nuo miglotos vaikystės iki miglotos senatvės. Mačiau vieną paveikslą, kuriame iš žiedlapių pavaizduoti piligrimai. Jie eina su lazdomis rankose ir išnyksta horizonte. Toks ir mūsų gyvenimas. Vieni gimsta laimingi, viskuo aprūpinti, net nepagalvoja, kad gali ko nors stokoti, kad gali būti kitaip. Kiti nuo kūdikystės įkrinta į ,,paplavų“ duobę

Geriausioji dalis Jėzuje žėruojanti meilė Jį skatino melstis ir į žmonių širdis sėti Dievo karalystės grūdus. Jis tai darė visada ir visur. Kartą Jis lankėsi viename kaime. Pirmoji moteris, kuri pakvietė Jėzų paviešėti savo namuose buvo Lozoriaus ir Marijos sesuo Morta (Lk 10, 38). Jai turime būti dėkingi, kad ji savo meile Jėzui išreiškė nedvejojančiu

Eikime paskui Kūrėją ir Atpirkėją Kaip anuomet Viešpats Jėzus kvietė žmones sekti Jį, taip ir dabar Jis tai daro. „Sek paskui mane!“ (Lk 9, 59), – tai laiko užgrūdintas evangelizacijos metodas, kuris yra visiems suprantamas ir amžinai šiuolaikiškas. Tačiau iš kai kurių Jėzaus kviečiamų asmenų besiveržiantys tam tikri atsikalbinėjimo atodūsiai liudija, kad jie, prieš pradėdami

Dievo meilės už pinigus nenusipirksi Mūsų rankos beveik kasdien čiupinėja pinigus. Be jų neišsiverčiame. Tačiau ar visada juos tinkamai naudojame? Kai žmonės pro pirštus žiūri į Viešpaties įspėjimą: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Lk 12, 15), tada tie įvairių spalvų menki popieriukai – banknotai

Dievo meilės "užburta" Kas gi tu esi, šv. Terese, kad tau reiškiama pagarba jau seniai peržengė Katalikų Bažnyčios „teritoriją“? Pasak teologo, žinomo biografinių knygų autoriaus Kristiano Feldmano (Christian Feldmann), tavimi žavisi ne tik įvairūs religijų bei kultūros pasaulio asmenys, bet tave teigiamai vertina kai kurie ateistai monarchistai, o antai Kaire musulmonai (!), norėdami tave pagerbti,

Dėl Jėzaus vardo Šio sekmadienio Evangelija prasideda kai kuriems žydams prabilus apie Jeruzalės šventyklos įspūdingą grožį (Lk 21, 5). Be abejonės, dailės, meno dalykai ir apskritai visos kultūrinės ir kitos vertybės yra kūrybinės žmogaus veiklos rezultatas, liudijantis, kaip prasmingai praturtina visuomenę uolūs kūrėjai. Kai žmogus suvokia, kad jo protas ir visi sugebėjimai yra inspiruojami aukščiausiojo

Dažnai melskis kasdienybėje Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka – tai Jėzaus palyginimas apie nepaliaujančią maldą (Lk 18, 1 – 8). Kai kas galbūt ironiškai šyptels ir sau tars: „To dar betrūko, kad aš kaip koks vienuolis atsiskyrėlis nuolatos melsčiausi. Jau ir taip skęstu įvairiuose rūpesčiuose ir darbuose, todėl papildomų maldų kryžius mane nugramzdintų į dugną!“ Tačiau

Dangus daugiau nei pragaras Graži pasakaitė ir tiek. Tokius žodžius galėtume ištarti, jei palyginimas apie turtuolį, atsidūrusį nesibaigiančiuose kentėjimuose ir elgetą Lozorių, išaukštintą amžinojo Jeruzalės miesto aukštikalnėse, nebūtų paskelbtas paties Dievo Sūnaus, kuriam priklauso laikai ir visa, kas amžina. Mąstantys tikintieji supranta, kad jei nebūtų įvykęs Gelbėtojo Jėzaus atpirkimas, žmogaus egzistencija tebebūtų ne tik chaotiška,

Budėkite! Išm 18, 6 – 9; Žyd 11, 1 – 2. 8 – 12; Lk 12, 32 – 48 Šios dienos Evangelija primena apie šeimininką, kuris sugrįžęs iš puotos rado jo laukiančius tarnus. Atsidėkodamas ištikimiems tarnams paruošia puotą: sodina juos už stalo, o pats patarnauja. Tai nėra tipiška šeimininko laikysena santykiuose su tarnais, bet tai

Ar tikrai norime būti krikščionimis? Kokie paradoksalūs šios dienos Evangelijos žodžiai… Štai Jėzus, kuris visada kalba apie meilę, šiandien kalba apie neapykantą. Tačiau tuos sunkius žodžius ir Jėzaus troškimą reikia išaiškinti visos Evangelijos kontekste ir Jėzaus darbų šviesoje. Negalima pamiršti semitų mentaliteto, kuris labai skiriasi nuo mūsų šiuolaikinio mentaliteto. Daugiau nei dviejų tūkstančių metų laiko

Ankšti vartai, prasiplėskite! „Pakelkite savo sąramas, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!” skaitome 24 – oje Dovydo psalmėje. Kas gi tas tikrasis Karalius, jei ne vienintelis Atpirkėjas Kristus, kuris, būdamas Dievas, klusnumu visiškai nusižemino iki pačios mirties ant kryžiaus (Fil 2, 8). Viešpats savanoriškai – dėl mūsų galutinės laimės –prisiėmė mirtį. Jis