Dviejų vyrų maldų kontrastas

Asmeninio teisumo viražai

Kiekvienas galime pasimokyti iš šio sekmadienio Evangelijos. Kai prisimename, jog daugeliui žmonių yra ne kartą gyvenime tekę savaip didžiuotis savuoju teisumu (Jėzus dviejų besimeldžiančiųjų palyginimu duoda pamoką visiems, Lk 18, 9); į kitus žvelgti iš aukšto, kritikuoti aplinkinių netinkamus veiksmus ir, pavyzdžiui, draugams pasakojant apie kitų nedorybes, sau manyti, jog aplinkinių blogų darbų įvertinimas yra paprasčiausiai tik objektyvus įvykusio fakto pripažinimas, – turėtume kiekvienas į savo širdies daržą mesti akmenėlį, nes nėra nei vieno asmens, kuris bent mintimis nebūtų savuoju teisumu labiau gerėjęsis nei derėjo tai daryti…

O kad apkalbos nuodėmę kartais teskiria vos vienas „milimetras“ nuo sunkaus prasižengimo – šmeižto (kai viešai skelbiant aplinkinių silpnybes ar ydas pažeidžiamas ne tik jų orumo privatumas bei neliečiamumas…), deja, apie tai daugelis net nesusimąsto.

Dviejų figūrų elgesio kardinalus skirtingumas

Taigi Jėzus, prabilęs apie subjektyvų žmonių teisumą, mums vaizdžiai apibūdino dviejų palyginimo veikėjų kontrastą (žr. Lk 18, 9-13), kuris netgi esti provokuojantis, pirmiausia todėl, kad to meto visuomenės požiūriu fariziejaus figūra buvo tam tikrų dorybių ir Rašto žinovo pavyzdys, o štai žodis „muitininkas“ buvo nusidėjėlio sinonimas (plg. Lk 5, 30).  Anuomet muitininkai (dėl savo darbo santykių su pagonimis) buvo laikomi kaip nešvarūs asmenys, kurių vieta – visuomenės paraštėse.

Jėzus fariziejų vaizduoja kaip šventovėje besipuikuojantį, turintį beveik komiškų bruožų personažą; jis Dievo akivaizdoje Jam vardija savo nuopelnus, giriasi savo griežtu pasninkavimu, džiaugiasi, kad nėra toks kaip kiti – plėšikai (…) ir kaip tas mokesčių rinkėjas (jis taip pat buvo atėjęs į šventyklą melstis). Taigi fariziejus gyvena nuolat lygindamas save su kitais, kuriuos laiko žemesniais. Jis mano, kad gyrimasis savo darbais yra puiki malda, bet Dievo akivaizdoje – tai šnipštas, nes monologo forma bendrauti su savimi, manant, kad bendraujama su pačiu Viešpačiu, yra net tam tikra patologinė asmenybės susidvejinimo raiška…

Vidinių žaizdų ištakos ir nuostatų kaita

Beje, apie asmenį, perdėm pasitikintį savo privačiu teisumu ir aplinkiniams rodantį panieką, šiuolaikiniai psichologai sakytų, kad jis serga asmenybės sutrikimo liga, kurios ištakų reikėtų ieškoti jo šeimynykščių nestabiliuose santykiuose. Užuot vaikystėje patyręs tėvų meilę, galėjo būti jų perdėm griežtai auklėjamas, pavyzdžiui, įvairiais būdais niekinamas, fiziškai skriaudžiamas… Vaikystėje išgyventos skaudžios dvasinės traumos (jei jam nebus pritaikytas gydymas) gali turėti tokių išliekančių vidinių žaizdų padarinių, dėl kurių jis nepajėgs ne tik tinkamai mylėti savo artimą, bet neadekvačiai toji meilė reikšis ir jo asmeniniame gyvenime.

Toks ir panašus dvasiškai traumuoto žmogaus vertinimas tesušvelnina ir mūsų išankstines kritiškas nuostatas, pavyzdžiui, ne tik kai kurių anuomet gyvenusių fariziejų atžvilgiu, kai norisi skubotai sakyti, jog jie, kitus žemindami, o save aukštindami, paprasčiausiai sirgo puikybės liga, bet mokomės per Evangelijos prizmę atlaidžiau žiūrėti ir į nūdienos žmones, idant atsargiau vertindami kitų veiksmus, patys išvengtume skubotų apie jų veiksmus sprendimų ir savo sielų šventoves apsaugotume nuo nuodėmingų sutepčių.

Viską vainikuojanti muitininko atgaila

Fariziejaus maldos netikrumą nustelbė muitininko malda (jis jautėsi net nevertas kreiptis į Dievą); maldoje jis mušėsi į krūtinę, tarsi norėdamas sudaužyti širdį, kad, atsivėrusi tam tikra ertmė, leistų dieviškojo atleidimo šaltiniui laisvai tekėti į jo nuolankumu paženklintas širdies gelmes, idant visa jo esybė būtų perkeista iš šaknų…

Taigi kai su malda širdyje panašiai kaip minėtas muitininkas kaskart artėjame prie Jo, patiriame gelbstintį gailestingumą. Vienas dvasinis autorius rašo: „Gailestingumas sau: kur leidžiama jam reikštis ir kur jis patiriamas, ten suyra visos siūlės, sutrūksta grandinės, kurios iki šiol mane slopino, slėgė, varžė ir taip trukdė gyventi… Kur tikrai aptinku savyje gailestingumo žymes, ten įvyksta laisvės protrūkis; ten dievai ir dievaičiai, iki šiol mane valdę ir manimi manipuliavę, nukrenta nuo pjedestalo. Tuomet nebejaučia tvirto pagrindo ir mane slėgę, žeminę bei gąsdinę kaltės jausmai“.

Kas iš tiesų dedasi mūsų širdyse?

Nors iš tolo bodimės fariziejaus tuštybe grįstu maldingumu, bet į kiekvieną gali įsibrauti subtilios arogancijos kirminas. Kai, pavyzdžiui, silpnumo valandėlę, užmiršę, kad visa, ką turime yra duotybė, pritartume pagundai pernelyg gerėtis asmeninių pastangų laimėjimais, iškeliančiais mus virš kitų, tada jau vien toks klaidingas lyginimas būtų ženklas, jog verta savęs maldingo sąžinės tyrimo metu klausti, kas iš tiesų vyksta mano širdyje? Kaip mokė popiežius Pranciškus, „nepakanka savęs klausti, kiek meldžiamės, bet turime savęs taip pat paklausti, kaip meldžiamės, arba, tiksliau, kokia yra mūsų širdis: svarbu ją ištirti, įvertinti savo mintis, jausmus ir išrauti aroganciją bei veidmainystę…“

Kun. Vytenis Vaškelis