Šventųjų Petro ir Pauliaus credo:
Tegul Dievo meilė valdo mus visus!

Nemenkas dvasinis svoris

Krikščionybė – ne spekuliatyvi filosofija, bet paties Dievo apreikšta religija, tebekeičianti žmonių gyvenimus bei jų likimus. Ji grindžiama ne abstrakčiais argumentais, o istoriniais faktais ir liudijimais. Kai tradiciškai birželio 29 dieną švenčiame dviejų pasaulio šviesulių – žinomiausių šventų apaštalų -Petro ir Pauliaus šventę, prisiminkime, kad jų gerbimas pasireiškė jau ankstyvojoje Bažnyčioje. Antai vienoje iš Romos katakombų (šalia šv. Sebastijono bazilikos), ant sienų yra išraižyta įvairių maldų, liudijančių apie anuomet gyvą tikinčiųjų tikėjimą, kurie slapta rinkdavosi dalyvauti Mišiose. Ant minėtų sienų katakombų lankytojai ir dabar gali perskaityti, pavyzdžiui, tokią maldą: „Pauliau ir Petrai, užtarkite Viktorą“.  O štai ir kitas kreipinys: „Petrai ir Pauliau, nepamirškite Antonijaus Baso“.

Paklusdami Dvasios vedimui

Pasaulyje nėra žmonių, kurių mintys ir veiksmai būtų visiškai tapatūs. Dievas todėl ir sukūrė mus skirtingus, kad sekdami Kristumi, kiekvienas savaip asmenine gyvenimo raiška atspindėtume Jo margaspalvio gerumo pilnatvę, kuri yra Meilė, neegzistuojanti be įvykdytos ant Golgotos kryžiaus Aukos. Taigi kiek įdedam pastangų mokydamiesi į viską (neišskiriant nieko) žiūrėti per Nukryžiuotojo meilės prizmę, tiek iš tikrųjų stengiamės vykdyti Dievo valią, nes suprantame, kad tik maldingai bei nuosekliai savo daromuose sprendimuose ieškodami Dievo Dvasios vedimo atitikmens, pašventiname savo pastangas, nes reikšmingai prisidedami prie būsimo visų gražiausio dabartį su Ateitimi jungiančio nenykstančios malonės vaisiaus nokinimo…

Nukryžiuotasis – gyvenimo bei veikimo matmuo

Tos ypatingos malonės – kankinystės – žiedą Anapusybėje jau nuskynė šventieji Petras ir Paulius… Nors jų charakteriai, klaidos ir pasiaukojančios apaštalinės tarnystės darbai buvo skirtingi, bet jų abejų gyvenimo būdo kreivė krypo tik į Nukryžiuotąjį, kuris jų žmogiškame silpnume buvo niekuo kitu nepakeičiama jų gyvenimus pašventinanti jėga. Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina, sakė Paulius, ir dar aukščiau kėlė Evangelijos vėliavą, kad kuo daugiau žmonių susižavėtų Kristumi, atlapodami savo širdis perkeičiančiam Dievo žodžio sėklos priėmimui…

Valdymo forma, iškelianti turinio grožį

Nuo Pauliaus neatsiliko ir Petras. Kai ne iš savęs, o dieviško paskatinimo įkvėptas, šv. Petras išpažino, jog tikrai Jėzus esąs Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, netrukus Mokytojas jam tarsi atsilygino: Ir aš tau sakau, tu esi Petras  – Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią. Čia jo sąlytis su Kristumi bus artimiausias. Petrui, kaip popiežiui, bus patikėti visi Bažnyčios nariai, ne kaip kažkokiam valdininkui, bet kaip neregimosios Bažnyčios Galvos – Kristaus – tarnui. Juk aukščiausia viešpatystės forma – iš meilės Jam tekyla tarnystė visiems žmonėms. Taip elgėsi Jėzus, ir Jo darbai tebestebina, – garbė Jam už tai!

Atsvaros taškas – negęstanti Jėzaus žodžių šviesa

Labiausiai panašėti į Kristų savo meile ir vadovauti daugeliui buvo pašauktas Petras, tas, kurio vietoj, kai kam gali atrodyti, turėjo būti pasiūlytas tinkamesnis kandidatas (iš pirmo žvilgsnio, gal ir garsusis konvertitas Paulius, po atsivertimo Dievo rankose tapęs ypatingų malonių indu!) – labiau išprusęs, gebantis suvaldyti per stiprias savo emocijas, išvengęs Mokytojo atsižadėjimo, ypač artėjant neišvengiamos kančios valandai…

Taigi dažniausiai apie žmogų mes linkę spręsti paviršutiniškai, stokodami visažinio Viešpaties įžvalgumo, a priori numatančio kiekvieno individo net būsimus veiksmus… O Jis, sakydamas Petrui: Tau duosiu Dangaus karalystės raktus (nors, pasak šv. Augustino, „šiuos raktus gauna ne vienas žmogus, bet vieninga Bažnyčia“), iš kitų išskyrė Petro asmenį, kuris triskart bus Jėzaus klausiamas apie meilę Jam, idant pirmojo iš apaštalų tarnystė visoms avims – visiems žmonėms – būtų pavyzdinė bei sektina daugeliui…

Atsidavimas

Garbingieji Petras ir Paulius iki gyvenimo pabaigos viską darė didesnei Dievo garbei. Jų darbai buvo persipynę su jų intencijų grynumu ir galutinio tikslo matymu. Tautų apaštalo žodžiai: Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas, teskatina ir mus dar labiau atsiduoti Viešpačiui, kad Jo artumo šviesą, dažniau trokštume išvysti ir kitų veiduose…

Kun. Vytenis Vaškelis