Būk pagarbinta, Trejybe, mūsų Alfa ir Omega!

Įasmeninta išmintis

Kai šį sekmadienį švenčiame Švenčiausiąją Trejybę, gilinamės į pirmąjį skaitinį, kuris – iš Patarlių knygos – išmintingų posakių ir patarimų rinkinio (žr. Pat 8, 22-31). Šis tekstas atskleidžia kuriantį Visagalio veikimą, formuojantį pasaulį bei visa, ką jis talpina. Čia vaizduojamas Dievas ne kaip kažkokia šalta figūra, bet kaip asmuo, alsuojantis tobulos meilės išmintimi, ir todėl yra artimas savo sukurtajam pasauliui. Tai – įasmeninta išmintis, egzistuojanti dar prieš kūrinių sukūrimą… Beje, ši išmintis kviečia žmones priimti ir vykdyti jos nurodymus. Išmintis yra neatskiriamai susijusi su pačiu Dievu, todėl ji – mūsų gerovės šaltinis bei dvasinis lobis.

Charakterio formavimas, ugdant dorybes

Antrajame skaitinyje (laiškas romiečiams) apaštalas Paulius byloja apie Dievo meilę mums, kuri buvo apreikšta Jėzaus asmenyje. Šv. Paulius moko, kad per Kristaus kančias, ištvermę, charakterio formavimą ir viltį Dievo meilė yra išliejama į mūsų širdis per mumyse gyvenančią bei veikiančią Šventąją Dvasią. Ši Dievo meilė nėra „mūsų meilė Dievui“, o pirmiausia – „Dievo meilė mums“. Jėzuje neregimas ir transcendentinis Dievas mums pristatomas taip, kad galime lengvai prie Jo prieiti… Taigi Jėzus nutiesė išsigelbėjimo tiltą tarp žemės ir dangaus, ir, žengdamas į savo Tėvo šlovę, pažadėjo, jog kiekvienas, kas stengiasi gyventi tikėjimu, nors ir neišvengiamai dėl Jo vardo patirs įvairius išbandymus (tai – dorybių ugdymas, veikiant malonei) turi negęstančią viltį dalyvauti šlovingame Prisikėlusiojo gyvenime.

Iliustracijos

Triasmenio Dievo garbei galime, pavyzdžiui, prisiminti šv. Patriką, Airijos čiabuviams aiškinusį Trejybės slėpinį, ir, kaip iliustraciją, pasitelkusį dobilo lapą; arba antai – jūros pakrantėje neužmirštamą šv. Augustino pokalbį su vienu berniuku, įspėjusį, jog žmogui neįmanoma atskleisti triasmenio Dievo paslaptį. Neprošal susipažinti ir su kitu (mažiau girdėtu) pavyzdžiu…

Kartą Marselio krantinėje sėdėjo jaunas vyras. Buvo ankstyvas rytas. Iš netoliese esančios kavinukės sklido gardus kruasanų (miltiniai gaminiai, turintys ragelio formą) ir kavos kvapas. Jis būtų norėjęs prisėsti prie staliuko ir pasimėgauti tuo, kas kuteno jo nosį, bet negalėjo, nes neturėjo pinigų… Ir staiga pamatė prie jo artėjantį padavėją, ant padėklo laikantį garuojančią kavą ir karštą kruasaną. Žinodamas, kad negalės apmokėti sąskaitos, jis žengė atgal tardamas: „Aš nieko neužsisakiau!“ Tačiau padavėjas atsakė: „Viena ponia paprašė, kad tai tau atneščiau…“ Jaunuolis norėjo padėkoti dosniajai poniai, bet ji jau buvo išėjusi…

Tikime – vienintelio Dievo bus mums gana!

Dievas Tėvas yra tarsi toji ponia, kuri nelaukia padėkos už savo dovanas… Tačiau Tėvo dosnumo mastas neturi lygių, – trokšdamas visus padaryti laimingus, Jis tik dėl mūsų siuntė savo Sūnų į žemę mirti…

Dievas Sūnus – kaip tas jaunuolis, kurį Tėvas apdovanoja viskuo (ne tik gardžiu kepsniu bei kvapnia kava), kad Jis savo šventą pasiuntinybę su begaliniu pasišventimu bei kantrumu įvykdytų, kybodamas ant kryžiaus medžio…

Dievas Šventoji Dvasia – tarsi padavėjas, atnešantis jaunuoliui tai, ką jam davė minėta moteris. Taigi Dvasia ne tik yra niekuo kitu nepakeičiama dieviškoji jungtis – absoliuti Meilė – pirmiausia tarp Tėvo ir Sūnaus, bet savo nepaliaujančia tarnyste Ji mus švelniai veda per Kristų pas Tėvą, primindama, kad tai – tiesiausias kelias ten, kur amžinai vienintelio Dievo (Švenčiausios Trejybės) bus visiems (nuolankiai tikime – ir mums) iš tiesų gana…

Nedalomos Trejybės esmė ir grožis

Pasak šv. Augustino, „Šventoji Dvasia yra bendrystė tarp Dievo Tėvo ir Sūnaus. Tėvas yra tas, kuris myli, Sūnus – tas, kuris yra mylimas, o Dvasia – pati meilė. Trejybės esmė yra bendras meilės gyvenimas – agapė, bendrystė“. Švč. Trejybės meilės skirtingumai sudaro jos harmoningą vienovę. Teologo S. Bulgakovo teigimu, „Tėvas yra pasiaukojančios tėviškos meilės atvaizdas, Sūnus – sūniškos pasiaukojančios meilės atvaizdas, Šventoji Dvasia – džiaugsminga meilė“.

Nedalomos Trejybės meilės grožis atsiskleidžia Eucharistijos šventime. Katekizmas moko: „Kristaus ir Šventosios pasiuntinybė vyksta Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. (…) Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji sudabartina jiems Kristaus paslaptį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir leistų jiems duoti „daug vaisių“.

Tad būk pašlovinta, Šventoji Dvasia, atverianti Eucharistinio Jėzaus Širdies gelmę žemėje pas Tėvą keliaujantiems piligrimams!

Kun. Vytenis Vaškelis