Kaskart Jam atsiduoti visiškai Juo pasitikint

Pavaldumas Jėzui

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Jėzus ieškojo ir tebeieško tų, kurie Jį sektų, ne kaip nemąstančių avelių banda, bet eitų įkandin Jo, apsvarstydami Jo skelbiamus žodžius ir laisvai leistų savyje veikti Šventajai Dvasiai. Jokios prievartos – tegul Jo meilės švelnumas valdo mus! Kai tai mumyse vyks, gebėsime Jo meile protingai mylėti ne tik mus mylinčius, bet ir be pykčio melsimės už tuos, kurie nėra mums palankūs.

Mokinystė

Jėzus aiškiai byloja apie tuos ateinančius pas Jį, kad jie negali būti Jo mokiniai, jei nelaiko tam tikra prasme neapykantoje savo namiškių (plg. Lk 14, 26). Iš tiesų gyvenime ne visada matome tikinčius tėvus, kurie Dievą bei Jo valią gerbtų bei mylėtų labiau negu savo vaikus. Nors gimdytojais, ypač senatvėje ar sergančiais, vaikai yra pašaukti rūpintis ir jiems paklusti, bet jei jie kartais (dėl dvasinio aklumo) verčia savo atžalas pažeisti Dievo įsakymus, tada jų nevalia klausyti. Taigi tas, kas tėvą taip myli, jog, pataikaudamas jam, pro pirštus žiūri į Viešpaties priesakų vykdymą, nevertas Jo mokinio vardo. Pasak vieno autoriaus, „tu kasdien miršti savo paties darbotvarkei, prioritetams, meilėms ir vertybėms, kad dar glaudžiau sektum Jėzumi“.

Neapykanta dėl Kristaus

Kai Jėzaus sekėjo širdis, būdama klusni Jo mokymui esti bendrystėje su savo Mokytoju, tada ją saugo malonė, ir žmogus sąmoningai vengia bet kokios veidmainystės raugo. Šventoji Dvasia padeda suvokti tikrąją neapykantos prasmę. Prisimename Dievo žodį: „Jei kas sakytų:‘Aš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. „Kas nemyli savo brolio (…), negali mylėti Dievo“ (1 Jn 4, 20). Jėzus kalba apie neapykantą pirmiausia tada, kai parodo aiškią ir neįveikiamą takoskyrą tarp savęs ir nuodėmės pavergto pasaulio (plg. Jn 3, 20; 7, 7; 15, 18). Tai taikoma ir Jo mokiniams, kurie, vykdydami Jo nurodymus, taip pat patirs pasaulio atstūmimą: „Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus “(Lk 6, 22). Todėl tam tikros neapykantos formos iškils visur, kur tik kils būtinybė rinktis tarp Jėzaus ir visko, kas mus nuo Jo skiria.

Ištikimybė

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.   Pirmiausia mokinys kovoja ne tiek su išorės priešininkais, bet su savimi – su savo įsisenėjusiais įpročiais, tuštybe grįstais pomėgiais ir netvarkingomis mintimis, kurios neturi nieko bendra su Dievo lūkesčiais bei vizija apie Karalystę, kuri „ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Todėl sekimas Kristumi gali būti pusiau nuoširdus, be visiško įsipareigojimo ir atsidavimo tik Jam. Kai Kristus kviečia sekti Juo, jie sako: „Taip, bet…“ Tada Jėzus tiems, kurie, pavyzdžiui, prašė leidimo pirmiau atsisveikinti su namiškiais ir tik tada Jį sekti, perspėjo: Kas uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, tas netinka Dievo karalystei.

Pasitikėjimas Juo, atsiribojant nuo savęs

Augant tikinčiųjų draugystei su Jėzumi, stiprėja ir malonė, brandinanti juos didžiausio išbandymo valandai – dėl Jo kai kuriems sekėjams net savo gyvybės netenkant… O tai – dorybingiausios meilės pasireiškimas, nes: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduodi“ (Jn 15, 13). Todėl visiškas pasitikėjimas Jėzumi yra Jo sekimo autentiškumo patvirtinimas, kuriame glūdi mūsų vaizduotę pranokstantis pažadas: „Nėra nė vieno, dėl Dievo Karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“ (Lk 18, 29–30).

Viešpatie, kaip auksą tyrink mus!

Vienas rašytojas yra pastebėjęs: „Žmogaus širdis iš prigimties suskaidyta: skirtingos jos dalys atsidavę skirtingoms aistroms. (…) Dievas savo išrinktuosius, kuriuos Jis paskyrė būti garbingais indais, pašvęstais Jo šventam tarnavimui, įmeta į savo Žodžio ugnį, kad jų širdys išsilydytų ir, veikiant perkeičiančiai Dvasiai, būtų nulietos į šventą visumą, tai yra, kad jų širdys atsiskirtų nuo visų savo prieraišumų, vėl priklausytų tik Dievui ir viską savo gyvenime darytų tik dėl Jo”. Ar leidžiame Dievui Sūnui mus taip keisti Jo maloningos ugnies žaizdre taip, kaip Jis nori? Tegul Dievo meilė išlaisvina mus kaskart rinktis tai, kas mūsų gyvenimus kreipia link Kristaus, kuris yra tikrasis Kelias, Tiesos pilnatvė ir Gyvenimo Jame apstybė.

Kun. Vytenis Vaškelis