XXXIII eilinis sekmadienis C 2013

Išsaugota ištikimybė – nuoseklumo vaisius

Nuo virtuvėje tvarkingai panaudotos pašluostės padėjimo iki aukštojo tikėjimo vertybių siekio pilotažo – štai tokia plati mūsų prasmingos Kristuje egzistencijos amplitudė. Žmonių gyvenimo audinys dažniausiai mezgamas iš vos pastebimų kasdienių sprendimų darymo siūlelių. Tvarkingai ir nuosekliai jų atliekami maži veiksmai suponuoja būsimo svarbesnio apsisprendimo sėkmę. Ir atvirkščiai, jei kas ką nors daro atmestinai bei atsainiai, pamažu pjauna šaką, ant kurios sėdi kaip liguistas narcizas, kurio charakteris „skylėtas“ ir gyvenimo būdas apgailėtinas. Taigi viską lemia nuoseklus prioritetų laikymasis ir moralinė svarbiausio siekiamo tikslo vertė. Ne tuščiai skamba sparnuota frazė: „Daryk smulkius sprendimus, atsižvelgdamas į savo galutinį tikslą!“

Šio sekmadienio Evangelija mus įveda į buvusius ir būsimus eschatologinius įvykius, nes pirmapradės kaltės, sukrėtusios pasaulį, padariniai raudona gija vis juos žmonijos istoriją iki pat didžiojo visos neaprėpiamos visatos Vairininko atėjimo… Esamų bei būsimų kataklizmų akivaizdoje krikščionims nelemta būkštauti ir panašiai svarstyti: „Kadangi pasaulį vis dažniau ištinka sukrėtimai: viską griauna cunamiai, taifūnai ir žemės drebėjimai, žūsta tūkstančiai žmonių, o vis labiau yra persekiojami tikintieji, kuriems, tiesa, nebūtina iš anksto galvoti, kaip gintis, nes Viešpats užtikrina pagalbą (žr. Lk 21, 14 – 15), todėl dabar reikėtų galbūt mažiau laiko skirti savo tiesioginių pareigų atlikimui bei kitai visuomeninei veiklai ir kuo daugiau atsidėti maldų praktikai, kuri būtų pagrindinis skydas ne tik nuo visų galimų persekiojimų, bet kai netikėtai antrą kartą į žemę ateis Žmogaus Sūnus, Jis galėtų mane išvysti bekeliantį savo širdį tiesiog į dangų…“

Kartais tikinčio žmogaus sąmonėje gali kirbėti „kudlota“ mintis, kad, augant moralinei visuomenės krizei, galima ne taip uoliai darbuotis, nes vis tiek savo sąžiningu darbu, pavyzdžiui, savo darbovietėje neįmanoma pasiekti, kad kai kurių kolegų veidmainiškas gyvenimo būdas pradėtų keistis. Dar daugiau: kai už savąjį stropumą susilaukdamas tik pašaipų bei apkalbų, toks asmuo imtų nusivilti gyvenimu, tada atsidurtų  netiesos šalikėlėje, nes dėl Kristaus bei Bažnyčios mokymo platesnio pažinimo stokos ir savavališkų, grynai žmogiškų sprendimų priėmimo jis nejučiomis vadovautųsi individualistinio reliatyvizmo klaidomis.

Niekas negali pakeisti nekintančio principo: „Ora et labora“ – „melskis ir dirbk“. Pirmiau eina malda, o tik paskui darbas, nes maldos dvasia saugo individą nuo savanaudiškumo bei nuo netvarkingo persidirbimo. Bet darbas tampa gyvos maldos smilkalų dūmais, kylančiais dangun, kai jis atliekamas didesnei Dievo garbei bei artimo gerovei. Todėl krikščionių gyvenime, ypač įvairių tikėjimo persekiojimų metu, malda su darbu taip susilieja, kaip Kristus per Dievo žodžio mąstymą bei Komunijos priėmimą susivienija su žmogumi. Atidėlioti darbus – tai labai paviršutiniškai melstis. Paprastai, natūraliai ir iš širdies darbuotis net tada, kai chaoso dvasia žmones verčia aukštyn kojomis – tai su tikėjimu nuolat puoselėti Biblijos pamaldumą (žr. Kol 4, 2), tai yra, malonei veikiant, pirmiausia dažnai bei dėkingai prisiminti Tą, kuris „slepiasi“ tavyje, manyje ir mumyse.

Nors išminčius buvo malonus visiems savo mokiniams, bet neslėpė pirmenybę teikiąs pasauliečiams – vedusiems žmonėms, prekybininkams, ūkininkams, o ne gyvenantiems vienuolyne. Kai buvo paklaustas priežasties, atsakė: „Dvasingumas, praktikuojamas gyvenant aktyvų gyvenimą, yra nepalyginti vertesnis už praktikuojamą nusišalinus“.

Gyvenkime produktyvų gyvenimą, kurio pamatus laiko dvi kertinės uolos – malda bei darbas. Jei kas vieną nugriautų, viskas žlugtų. Dėl Jėzaus mums teks nešti daug gyvenimo naštų. Dėl Jo vardo išpažinimo ir Jo mokymo liudijimo būsime visaip mėginami. Eikime su Juo drauge petis petyn iki galo… Už šią ištikimybę būsime taip pagerbti, jog jau dabar drįstame tarti: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė…“ (1 Kor 16, 55).

Kun. Vytenis Vaškelis