Gyvenimas – tarsi logiškas žaidimas
Visatos Karaliaus šventės proga Evangelija, užuot visiškai atitraukusi uždangą nuo žmogiškais žodžiais neišreiškiamu bei iki galo nesuvokiamu antgamtiškumu spinduliuojančio Prisikėlusiojo veido, Jį vaizduoja kruviną ir negailestingai paniekintą, nepanašų į Tą, išaukštintą danguje… Negali būti dviejų Atpirkėjų, nes yra nedalomas Kristus, kuris, atiduodamas paskutines jėgas, „užvilko“ mūsų nuodėmių naštą ant kryžiaus, kad būtų įvykdytas dieviškas teisingumas – per Gerojo Ganytojo auką visos Jo išganytos avys (žr. Jn 10, 15) savanoriškai grįžtų į neregėtų malonių gardą.
Žaidimas šachmatais turi paralelių su krikščioniško gyvenimo varžybų taisyklėmis. Šio žaidimo tikslas yra nugalėti savo žaidėją priešininką, paskelbiant jam matą, tai yra kitame ėjime jo karalius – svarbiausia figūra – yra nukirsdinamas. Kaip žaidėjo klaidingas ir neapdairus kuria nors skirtinga šachmatų figūra ėjimas gali priartinti pralaimėjimą, taip panašiai žmogus, ignoruodamas elementarius gyvenimo tvarkos principus, tampa atmestinu šio nepakartojamo gyvenimo žaidimo dalyviu (žr. 1 Kor 9, 25 – 27). Ir atvirkščiai, kaip šachmatininkas, vis labiau perprantantis kombinacinius ėjimus ir iš anksto numatantis savo priešininko galimas žaidybinės taktikos atakas, įgyja daugiau šansų nugalėti, taip ir krikščionis, siekdamas nevystančio vainiko, kasdien mokosi panašėti į sau apmirusį Karalių, kuris godžiai atmetė lygybės dėsnį su Dievu ir dėl mūsų neatsisakė galimybės išgerti mirties nuodų taurę iki dugno…
Nors Jis, nuosekliai darydamas mažus bei esminius dieviškos logikos sprendimus, paskutinę žemiškos egzistencijos akimirką išgirdo mirtiną nuosprendį: „Tau – matas!“, bet tada, kai atrodė, jog mūsų Karalius tikrai patyrė neįsivaizduojamą pralaimėjimą, Jis pasiekė tokią pergalę, apie kurią per visą amžinybę nesiliaus byloti kartų kartos…
Taigi dabar yra viskas pasikeitę. Ne Kristus yra nukryžiuotas, bet nenutraukiamomis pragaro grandinėmis yra supančiotos mirties, šėtono ir nuodėmių „rankos“. Jos nebepajėgios pasiekti tų, kurie tvirtai ir ramiai tiki bei pasitiki Viešpačiu. Bet vargšai tie žmonės, kurie patys griauna jiems Dievo skirtą lemtį, kaip kadaise Ieva ir Adomas, praradę sąžinės budrumą ir savavališkai pateisindami savo gyvenimo būdą, kaskart iš naujo lengvapėdiškai artinasi prie nuodėmių medžių vaisių ir vis labiau tolsta nuo pirminio savo panašumo į Aukščiausiąjį.
„Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 21)“ – sakė Kristus, ir Jo žodžiai visada dvelkia atsinaujinančios malonės šviežumu tiems, kas juos truputį plačiau apmąsto, priima į širdį ir stengiasi natūraliai pritaikyti kasdienybėje.
Žvilgterėkime į savo virtuvės vidų ar į kambarį. Jei juose tvarkingai padėti daiktai, ant stalviršių – tik parankinės knygos, gėlių vazonai, telefonas ir kitos priemonės, palengvinančios mūsų buitį, tuomet galime patirti gyvenamos patalpos jaukumą, kuris nejučia smelkiasi giliau į žmogaus vidų, teikia didesnę ramybę ir kartais primena, kad šie maži bei mieli dalykai ateina iš didžiosios tvarkos pirminės Priežasties – Viešpaties. Kai budime bei esame maldingai nusiteikę, esame Jo rankose. Jis ne gerumo pliusiukus mums brėžia, bet paryškina mūsų vardus, įrašytus Gyvenimo knygoje. Jis turi progą dar kartą gėrėtis savo kūrybos vaisiais – kūrinio bei Kūrėjo bendryste, mūsų geros valios klusnumu, dėmesingu įsiklausimu…
Vienas išminčius perspėjo: „Žmoniją sunaikins šie dalykai: politika be principų, pažanga be atjautos, turtai be darbo, mokymasis be tylos, religija be drąsos ir garbinimas be suvokimo“. Kristus dabar galėtų taip prabilti: „Jei mylėsite žmones ir vengsite net ir mažos moralinės dėmės, tada ne tik daugiau turėsite sąžiningesnių politikų, drąsiau gyvensite tikėjimu, bet labiau džiuginsite dangų – mano Širdį, kuri erdvi visiems, mylintiems mažų dalykų tvarką ir trokštantiems Dievo – didžiausio žodžiais nenusakomo Gėrio“.
Kun. Vytenis Vaškelis