Pripildyti ne indus, o save pačius

Kur ateina Jėzus, ten ateina Gyvenimo pilnuma. Kur Jis būna ir ką daro, viską skiria Tėvo šlovei bei žmonių antgamtinei gerovei. Jėzus yra naujasis Adomas, o Jo motina Marija – naujoji Ieva. Jiedu dalyvavo Galilėjos Kanos vestuvėse, kad savuoju buvimu visiems paliudytų: nuo šiol kuriama naujoji santuokinės meilės civilizacija, kurios pradmenis kadaise rojuje sudaužė pirmieji sutuoktiniai – Adomas ir Ieva, savavališkai apsisprendę viešpatauti žemėje nepaklūstant Dievui.

Švč. M. Marija yra ypatingas Dievo kūrinys, kad žvelgdamas į Ją kiekvienas matytų savąjį gyvenimo pašaukimą ir tikslą. Ji, sutikdama būti Dievo Sūnaus gimdytoja,  nuvijo visus netikrumo būgštavimus ir save bei būsimą savo Kūdikį atidavė visiškam Šventosios Dvasios vadovavimui. Iš Jėzaus Ji mokėsi suvokti bei priimti Dievo žodį, kad, veikiant Dievo Dvasios įkvėpimams, jis Jos viduje tapdavo gyvojo vandens srove, kuri kaskart pašventindavo ne tik Jos asmeninį santykį su Trejybe, bet Jos pavyzdys bei maldos galia visų laikų žmonių kartoms tapo tvirčiausiu transcendentiniu tarpininkavimo tiltu, neišskiriamai sujungusiu žmonijos ir Jos Sūnaus širdis.

Nors daugeliui gyvenimas tikėjimu yra terra incognita, tačiau tiems sutuoktiniams, kurie vis kelia maldingas širdis į Dvasią Globėją, įgyja dangaus išminties ir šiais neramiais, geidulių siautėjimo laikais visus dalykus, ypač tarpusavio santykius mokosi vertinti bei brandinti Evangelijos šviesoje.

Vienos žmonos liudijimas yra maloningo atvirumo pavyzdys visoms poroms. Žinomas dvasininkas Raniero Cantalamessa štai kokį iš jos išgirdo pasakojimą ir užrašė: „Man santuokinio artumo akimirka nesiskiria nuo sekimo Dvasia kitais gyvenimo momentais. Mūsų kaip poros gyvenime yra įprasta pereiti nuo artumo momentų prie pokalbių, prie maldos ar tylos, nėra pertrūkio tarp vieno ir kito. Užuot skyrę kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, sekmadienio Mišias, Dievui, o kitus, pavyzdžiui, lytinį suartėjimą, mums, manome, kad visa yra Dievui, visa išgyvename laisvai ir savanoriškai Jo akivaizdoje. Šventoji Dvasia yra ne tik mūsų švelnumo pasireiškimų, atėjus „glamonių metui“, versmė, bet ir augina mūsų tarpusavio meilę, kai ateina „laikas nesiglamonėti“ (Koh 3, 5), ypač dabar, kai jau nebesame tokie jauni“.

Sektina šių sutuoktinių vidinė nuostata – daryti viską paklūstant malonės inspiracijai. Tai – daugiau, nei grįžimas į rojų, kur pirmieji tėvai, prieš savo nuopuolį, vienas kitą mylėjo visiškai laisvai suvokdami, kad jų laimė bematant subliukš, jei sumanytų gyventi tik sau. Dabar situacija yra kita. Kiekviena pora dėl gimtosios kaltės padarinių susiduria su įvairiomis pagundomis… Bet jų pastangos išlikti vidinės pusiausvyros laisvėje yra nuopelningesnės nei pirmųjų tėvų klusnumas Kūrėjui, kol jie buvo santarvėje su savimi bei Juo. Tikroji kiekvienos šeimos gerovė neatsiejama nuo Kristaus įvykdyto atpirkimo. Kiek poros pasitiki Jėzumi, tiek jų gyvenimą lydi laimėjimai net tada, kai jos nusideda ir atgailaudamos susitaiko su Juo ir kitais.     

Taigi kai sutuoktinių širdys tampa atlapaširdiškai atviros priimti visas Dievo dovanas, jų charakteriai išlaisvinami nuo anksčiau juos kamavusių įvairių kompleksų, nesusipratimų, beprasmių įtampų, netikros gėdos suvokimo… Kai vyras ir žmona leidžiasi perkeičiami malonės, panašėja į tuos didelius ąsočius, kuriuose Jėzus per minėtas vestuves vandens cheminę formulę pavertė į vyną, kuris yra tam tikras gyvasties eliksyras, jei ragaujamas su saiku (Sir 31, 27). Jų vidinės ausys kaip lokatoriai gaudo Biblijos žodžius, ir tikėjimo apšviesti jie taria: „Savo pačių ir kitų laimei darysime tai, ką tik mums Jėzus sakys ar įkvėps atitinkamai elgtis“ (plg. Jn 2, 5).

Išganytojas viešąją veiklą (savo Mamos įkalbėtas) pradėjo stebuklingu ženklu, kuris iš pirmo žvilgsnio gali būti vertinamas skeptiškai, nes ypač šiais laikais, kai dėl piktnaudžiavimo alkoholiu padaroma daugybė nusikaltimų, yra būtinas jo prieinamumo ribojimas… Jei Kristui tektų dalyvauti tokiose vestuvėse, kur dalyviai pernelyg linkę įkaušti, Jis turbūt visus  alkoholinius gėrimus paverstų vandeniu, idant iš nuostabos svečiai greičiau prablaivėtų, kai kurie iš jų susigėstų, ir jiems būtų paskata keistis. Tačiau Viešpats gerbia žmogaus laisvę net tada, kai ji naudojama blogam veiksmui atlikti. Laisvė „sutinka“ tapti individo nuodėmės nelaisvės kamera, idant jis, pasiekęs tam tikrą savo sugedimo dugną, pradėtų mąstyti kaip sūnus palaidūnas, atsidūręs prie kiaulių jovalo (Lk 15, 18).    

Dabar tinkamas metas pripildyti ne indus vandeniu, bet save gyvybės vandeniu, trykštančiu į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Palaimintos tos šeimos, kurios ištikimai vykdžiusios savo pašaukimą žemėje, naujo gyvenimo pilnatvę išvys intymiausiame Dievo artume, kuris daugybę kartų pranoks buvusį pirmųjų Edeno sodo gyventojų džiaugsmą…

Kun. Vytenis Vaškelis