Vakarienėj paslaptingoj Kristus auką išganingą įsteigė

Istorinės šventės ištakos

Nors krikščionių tikėjimas į Eucharistinį Jėzų gyvuoja nuo krikščionybės pradžios, bet Bažnyčia Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventę pradėjo švęsti tik XIII amžiuje. Šios iškilmės įsteigimas yra tiesiogiai susijęs su vienuole šv. Julijona iš Kornijono (netoli Belgijos miesto Lježo). 1208 metais ji vizijoje regėjo Jėzų, kuris jos prašė, kad būtų įsteigta šventė Altoriaus sakramento garbei. Po tam tikrų abejonių, Lježo vyskupas priėmė Julijonos ir jos bendražygių prašymą dėl minėtos šventės šventimo, ir ji pirmą kartą buvo švenčiama jo vyskupijoje.

Procesija Eucharistinio Jėzaus garbei

Lūžis įvyko, kai 1264 metais popiežius Urbonas IV oficialiai įsteigė kasmetinę Viešpaties Kūno šventę (Corpus Domini) visai Bažnyčiai. Nuo to meto tikinčiųjų pamaldumas į Eucharistijoje Esantįjį vis augo ir išsiplėtojo į Švenčiausiojo Sakramento garbinimą įvairiomis formomis, tarp jų – ir į eucharistines procesijas, kurios ir dabar yra viešai rengiamos… Tai – mūsų sekuliarioje aplinkoje viešas Jėzaus (monstrancijos Ostijoje esančio) garbinimas, kai procesijos dalyviai ir giedojimu, ir kitomis maldomis tebeliudija, jog Tas, kuris viską atidavė dėl visų, tikrai yra kukliame duonos pavidale – Švenčiausiame sakramente. Todėl su tikėjimu artinamės prie Tavęs, Viešpatie, ir su nuoširdžiu dėkingumu garbiname Tave už tai, kad Tavo gerumui neprilygsta niekas!

Jis dėl mūsų visą save atiduoda

Kiekvienose švenčiamose šv. Mišiose Tėvas dovanoja mums savo Sūnų, kurį su nuoširdžiu dėkingumu priimame šv. Komunijos metu. Eucharistijos šventimo apeigose Jėzus mums visą save atiduoda, kad, vienydamiesi su Juo, ir mes viskuo į Jį panašėtume, idant per mus Jis galėtų laisviau laiminti ir kitus… Taigi Eucharistija mus labiausiai priartina prie Dievo, nes, pasak Bažnyčios mokymo, „Eucharistija Jėzus mums teikia savo paties gyvenimą”.

Dosnumas, nepažįstantis vakaro sutemų

Dieviškas Jėzaus dosnumas atsiskleidžia šios minėtos šventės Evangelijos liudijime. Kai po Jėzaus įtemptos žmonėms tarnystės dienos, Dvylika Jam priminė, jog žmones reikia paleisti, kad jie eitų į aplinkinius kaimus susirasti maisto ir nakvynę, išgirdo atsakymą: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Žvelgdami tik į save, ką gero mes galime pasiūlyti kitiems? Tikrai niekas vien asmeninėmis pastangomis nebūtų pamaitinęs didžiulės minios. Reikėjo stebuklo, dievišku gerumu apsireiškiančio. Evangelistas Morkus priduria, kad minia atrodė kaip kaimenė be piemens. Čia Jėzus kaip „gerasis ganytojas“ atliepia esminius žmonių poreikius, vadovaudamas miniai savo žodžiu ir maitindamas ją duona bei žuvimi (plg. Mk 6, 34-43).

Susodinimas

Jėzus tarė savo mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ Jie taip ir padarė… Toks susodinimas turi gilią simbolinę prasmę. Tai reiškia, kad jie susėda, kaip vestuvių puotoje, suteikiant visiems lygų orumą ir teisių vienodumą. Nebėra stipriųjų ir silpnųjų, turtingųjų ir vargšų. Tai – Dievo karalystė, naujasis pasaulis, kuriame pasibučiuoja taika ir teisingumas; tai – gyvenimo (pagal naują meilės įsakymą) nenykstantys vaisiai.  

Priimti, turėti ir duoti

Jėzus pats tapo Duona, kad mus savimi maitintų, ir mes per amžius su Juo gyventume (plg. Jn 6, 51). Taigi jei norime būti malonės kupinoje bendrystėje su Juo, mokykimės kaskart tapti duona kitiems, nepaisant savų silpnumų, tai yra nesigėdydami dėl kartais iškylančių nepasitikėjimo Dievu pasireiškimų; pernelyg nesikrimsdami dėl pasitaikančių mumyse nuogąstavimų (temažina jas mumyse veikiančioji malonė!), kai apgaulingai atrodo, jog, kai kažką gero duodami aplinkiniams, patys nusiskurdiname… Jei išliksime draugystėje su Jėzumi, visi tariami praradimai jau dabar taps atradimais, nes kas su gryna intencija duoda, toks visada daugiau iš Jo gauna, nes Dievas myli linksmą davėją.

Pažvelgė į dangų

Paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė… Ši eilutė yra nuoroda į Luko eucharistinį skaitinį apie duonos palaiminimą ir dalijimą Paskutinės vakarienės metu (žr. Lk 22, 19-20).  Apaštalas Paulius pabrėžia: „Kada tik valgote šią duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Eucharistijoje skelbiame Viešpaties mirtį, bet mes skelbiame ją ne kaip mirusiojo mirtį, o kaip To, kuris dabar yra amžinai gyvas, mirtį. Tai per šv. Mišias nekruvinu būdu sudabartinama ant Kryžiaus Dievo Avinėlio įvykusi mirtis… Negalime atskirti „gyvenimo duonos“ dovanos nuo kančios, mirties ir prisikėlimo, tai yra bendrystės pokylio nuo aukos pokylio. Nors Eucharistijos šventė yra pokylis (maldingas bendravimas su Viešpačiu ir tikinčiaisiais), bet ji visada išlieka aukos pokyliu, didingu amžinųjų Velykų slėpiniu. Eucharistija yra Jėzus, kuris save mums atiduoda, kad mus pamaitintų. Ar stengiuosi išlikti artumoje su Juo, stengdamasis elgtis bei gyventi taip, kaip Jis?

Kun. Vytenis Vaškelis