Veiksmingų maldų vaisiai

Misijų reikšmė ir popiežiaus Leono XIV žinia

Šį Misijų sekmadienį ypač maldose prisimename ne tik misionierius (šiandien misijų veiklai paremti bažnyčiose renkamos aukos), Viešpaties apdovanotus ypatingu pašaukimu svetur (už savo kultūrinės ir nacionalinės aplinkos ribų), tinkamai pasiruošusius bei drąsiai pasiryžusius vykdyti Bažnyčioje per amžius gyvuojantį tautų evangelizavimą – nešti Gerąją Naujieną iki žemės pakraščių, bet ir klausiame savęs: „Kiek iš tiesų man rūpi misijos, kai žinau, jog per Krikštą esu pašauktas liudyti Kristų ir meilės Evangeliją savo aplinkoje“?

Antai 2025 m. spalio 13 d. popiežius Leonas XIV kreipimesi (99-osios Pasaulinės misijų dienos proga) dalinasi įspūdžiais iš misijų Peru, kai jis kaip dvasininkas misionierius matė neužmirštamus pokyčius… Jis liudija: „Savo akimis mačiau, kaip tikėjimas, malda ir dosnumas, parodomi Pasaulinės misijų dienos proga, gali pakeisti ištisas bendruomenes“.

Dorybės laistomos savęs atsižadėjimo vandeniu

Tik augant mūsų tikėjimui, gali mūsų širdyse pražysti pamaldumas, kurio dosnumo vaisiai užderės, kai mūsų gyvenimo kelionę kasdien lydės nuo savojo ego atsiribojimo poelgiai. Tada su tikėjimu dėkodami Dievui, kad Jis vis laisviau mumyse veikia, mus laimina ir savo buvimo artumu pagirdo mūsų sielas, džiaugsimės ir garbinsime, nes grįžome prie savo pirmosios meilės ištakų… (plg. Apr 2, 4-5).

Štai šv. Kūdikėlio Teresė yra paskelbta misijų globėja, nors ji pati iš karmeličių vienuolyno Lizjė nekeliavo į misijas… Tačiau ji asmeniniu pavyzdžiu paliudijo, kad, eidama daugybe mažų aukų išgrįstu taku, savo dosnia meile Kristui veiksmingai pajėgi padėti aplinkiniams („Daug gali karšta teisiojo malda“, Jok 5, 16), taip pat ir per atstumą palaikyti misionierių dvasią.

Teresės Lizjietės kantrybės lobynas

Kai skalbykloje viena nerangi vienuolė šv. Teresėlę vis aptaškydavo nešvariu vandeniu, ji visai tai pakęsdavo tylėdama. Vieną naktį, jai jau susirgus džiova, iš burnos pasipylė kraujas. Ji instinktyviai panoro uždegti šviesą, tačiau paskui pagalvojo, kad šis poelgis reikštų perdėtą nerimavimą. Tad liko gulėti tamsoje, ir tokią save paaukojo už misionierius. Taip ji, dažnai kitų vienuolių nesuprasta, kantriai priimdavo neteisybę ir persekiojimus.

Pasiligojusi ir nebeturėdama jėgų, viską aukojo už nusidėjėlių sielas ir už Bažnyčios vargus (plg. Kol 1, 24).

Kiek gi ir mes apsčiai turime progų savo mažas ir didesnes aukas (vien Dievui žinomas) iš meilės Jam aukoti, pavyzdžiui, už savo prieraišumų išdildymą ir už misionierius, ypač šiandien, kai minime Misijų dieną?

Nepaliaujanti malda

Šiandienos Evangelija pradžia byloja: „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Maldos esmė yra Dievo troškimas ir siekis atpažinti bei vykdyti Jo valią. Jėzus nori mumyse pažadinti ir tolydžio stiprinti tą tikėjimu, viltimi bei meile palaikomą dinamiškumą, kurio netruko Jo paties gyvenime. Kaip Jis spontaniškai ieškojo savo Tėvo valios pasireiškimo tiek džiaugsmingose aplinkybėse, tiek skaudžiose išbandymų valandėlėmis, taip ir mus Jis moko panašiai elgtis. Dievo valia (savo turiniu) mums yra nekintanti: „Džiaugtis viltimi, būti kantriems suspaudimuose ir ištvermingiems maldoje“ (plg. Rom 12, 12).

Neatsiejamas tikėjimo ir maldingumo ryšys

Jėzus kalba ne tik apie maldos svarbą, bet ir apie tikėjimą, be kurio malda tarsi išrautas medis be šaknų. Tačiau klausdamas: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“, prabyla minorine gaida, kadangi Jis geriau už mus mato, kaip daugelis pasaulio gyventojų toliau sekuliarėja, ir jie yra labiau linkę kliautis savivale nei malda į Dievą. Kreiptis į Neregimąjį juk reikia tikėjimo, o be jo bet koks pamaldumas tampa vien išoriniu ritualu, sustabarėjusia forma, blokuojančią – maldingumo jėgą (2 Tim 3, 5). Ši jėga – aukštybių dovana, kurioje glūdi malonė, veikiant Dvasiai, daranti mus panašesnius į patį Kristų.

Tad tvirtai dar kartą apsispręskime melstis be paliovos, kantriai ir niekada neabejokime, kad malda atneš mums gerų vaisių. Net jei Dievo atsakymas neateina iš karto, nesiliaukime melstis. Ir tegul mūsų maldose glūdi dėkojimas Dievui, nustelbiantis mūsų vienadienius prašymus. Už viską dėkodami Jam, esame ir būsime labiausiai palaiminti, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 18).

Paremkime misionierius

Popiežius Leonas XIV Misijų sekmadienio proga savo kreipimąsi baigia žodžiais, skatinančiais veikti: „Ateinančią spalio 19-ąją, kai kartu apmąstysime savo krikšto pašaukimą būti „vilties misionieriais tarp tautų“, atnaujinkime savo malonų ir džiugų įsipareigojimą nešti Jėzų Kristų, mūsų Viltį, iki pasaulio pakraščių.

Dėkoju už viską, ką padarysite pagelbėdami man padėti misionieriams visame pasaulyje. Telaimina jus visus Dievas!“

Kun. Vytenis Vaškelis