Talentai – dar ne viskas

Esminis Adomo ir Ievos pašaukimo tikslas

Mūsų vardai, dar prieš mus pagimdžiusioms motinoms, buvo įrašyti Viešpaties Širdyje, nes Jis troško (ir tai tebesitęsia), kad, palaipsniui pažindami Jo kuriančios meilės didybę bei visuotinumą, ne tik stebėtumės Juo kaip visagaliu Dievu, bet taip pat Jam padėkotume ir už mūsų pirmųjų tėvų sukūrimą bei ypatingą jų pašaukimą – atversti pirmąjį žmonijos istorijoje gyvenimo žemėje Gyvybės knygos puslapį, kuriame būtų pažymėta: Adomas ir Ieva yra sukurti Švenčiausiojo Dievo, idant, panaudodami visus jiems suteiktus gabumus bei dvasinius talentus bei prisidėdami prie Kūrėjo (vien iš begalinės meilės) šedevrų kūrimo vyksmo, galėtų tapti tobulai šventais…

„Eikvoti“ talentus Jo kūrybiniam užmojui

Kadangi laisvės – rinktis vien tai, kas mus artina bei vienija su pačiu Dievu – egzamino neišlaikėme (dėl Adomo ir Ievos neklusnumo Rojuje visi žmonės gimsta nuodėmingi; žr. Rom 3, 23; 5, 12), todėl kiekvieno iš mūsų triūsas Viešpatyje yra susijęs su mums duoto Jėzaus kryžiaus nešimu.

Kaip Jis dėl mūsų amžinosios gerovės Pats nešė kryžių, ir, laisvai mirdamas ant jo, parodė, kaip reikia Jį sekti, taip dabar, Jis mums dovanai (su nuostabiu įžvalgumu) teikdamas savo talentus bei įvairius gebėjimus, pagrįstai tikisi, kad mes, darbuodamiesi Jo šlovei bei artimo gerovei, pasieksime tai, dėl ko Jis mus pašaukė į gyvenimą ir atpirko savuoju Krauju.

Kiekvienam sulig jo gabumais

Taigi mūsų paskirtis žemėje – ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo, kad savo ištikimybę Jo valiai liudytume, pradėdami nuo mažų dalykų (plg. Mt 25, 21). Šio tikslo siekiui Jis mums davė talentus – vieniems daugiau, o kitiems mažiau, kuriuos esame pašaukti sąžiningai investuoti į kiekvieną darbą bei užsiėmimą. Sumaniai panaudodami prigimtinę duotybę – gabumus, stengiamės sąžiningai darbuotis, kad ir kiti matytų mūsų kantrybę, darbštumą (be asmeninio perdegimo – persistengimo – priemaišų) bei kitas gerąsias charakterio savybes.

Išskirtinė Jo privilegija

Nors gausesni talentai rodo didesnę individo atsakomybę taip plušėti, idant įvairūs gebėjimai kuo plačiau atsiskleistų kūrybinėse veiklose, ir už tai jo atlygis pranoktų kitų darbininkų (šio sekmadienio Evangelijoje minimų tarnų triūsą, žr. Mt 25, 19-23), tačiau galutinė malonė už viso gyvenimo darbus yra grynai vienintelio Šeimininko – Viešpaties Dievo – išimtinė teisė.

Čia viską lems ištikimybė, nes Šeimininkui rūpi ne uždirbtų talentų gausa, bet tarnų uolumas, kūrybiškumas ir intencijų grynumas, tvarkant tai, kas jiems buvo laikinai patikėta.

Tarno, vieno talento turėtojo, vidinė žaizda

Norisi prisiminti ir tą tarną, kuriam iš pažiūros tarsi buvo pašykštėta – jis gavo tik vieną talentą. Jo didžioji klaida – savęs lyginimas su tais, gavusiais 5 ir 2 talentus. Tai – vidinė žmogaus netvarkos problema…

Kas pernelyg fokusuoja dėmesį į aplinkinius, sąlyginai turtingesniuosius, nejučiomis pradeda manyti, kad jiems gyvenimo sėkmė šypsosi plačiau negu jam, nes jie visko turi daugiau nei jis… Taip ir panašiai samprotaujant, atsėlina pavydas, kuris, kaip „batuotas“ katinas, vienas nevaikšto, – jis pritraukia ir kitas blogybes: liūdesį, nerimą, pyktį, baimę ir kitas neigiamas emocijas. Gali kilti pagunda pykti ir ant Dievo, nes slogios emocijos silpnina mąstymo galią, ir nesveikai pavydintysis atsiduria ne tik proto, bet gyvenimo sumaištyje, jo paribiuose…

Kol nevėlu, mokykimės ir iš kitų klaidų

Kai atėjo metas šeimininkui duoti nuveiktų darbų apyskaitą, tarnas, kuris buvo šeimininko vieną talentą (beje, jo piniginė vertė – didžiulė, nes prilygo 6000 denarų; denaras buvo vienos dienos darbo užmokestis) paslėpęs žemėje, atsidūrė beviltiškume. Iš jo buvo atimtas sidabrinis talentas, ir jį šeimininkas pavadino netikusiu tarnu, vertu atsidurti tamsybėse (Mt 25, 30).

Išties skaudi šio tarno dalia – mus visus nuolat skatinanti keistis ir tobulinti savo nuostatas, pamoka.

Laimės šaknys Dieve

Taigi mąstykime ir duokime darbų apyskaitą (pirmiausia patys sau), stengdamiesi įdėmiai klausytis, ką nori mums atvirai pasakyti mūsų pačių sąžinė. Juk per pavaldžią tiesai sąžinę prabyla Dangus – kalba pats Dievas. O kas klauso Jo, tas bodėsis lengvabūdiškai nusižengti savo sąžinei.

Tada kas ir vieną talentą savo žinioje turės, jį tinkamai panaudos, ir bus dvasia turtingas Viešpatyje. Jam Jo vieno pakaks, ir nebus jokios dingsties pavydėti kitiems…

Kun. Vytenis Vaškelis