IV eilinis sekmadienis C 2016

Jėzus – visados „šiandien“

Jėzus, Nazareto sinagogoje perskaitęs pranašo Izaijo ištrauką, kuri bylojo apie Šventosios Dvasios buvimą su Juo, tarė žodžius, skelbiančius minėtos pranašystės įvykdymą (Lk 4, 21) – žmonių Mesijo laukimo lūkesčiai išsipildė su pertekliumi, nes Jis ne tik Gerąją Naujieną užantspauduos neregėto gailestingumo darbais, bet Jo gerumo viršūnė bus Atpirkimas ant kryžiaus.

Tačiau kai Viešpats patvirtino, kad šiandien išsipildė Rašto tiesos, netikėtai sinagogoje esančiųjų nuotaikos pradėjo radikaliai keistis: jie stebėtinai įdėmiai bei ramiai klausėsi Jo, bet nerukus prisiminė, kad Jėzus yra Juozapo, tik dailidės, sūnus, todėl neverta iš Jo kažko laukti, – amatininkas visada bus žemesnės kategorijos asmuo… Jie Jį trumparegiškai nuvertino, puikybė ir pavydas jiems neleido Jame išvysti vienintelės savo išsigelbėjimo galimybės.

Neatsitiktinai pirmasis Jėzaus žodis, komentuojant Izaijo teksto pastraipą, buvo „šiandien“. Biblijoje minėtas žodis skelbiamas keliasdešimt kartų ir tiesiogiai siejamas su įvairiais įvykiais. „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), – tai – prieveiksmio „šiandien“ įprasminimo gelmė, nes, jei veikiant malonei, mes dabar priimame Jėzų kaip esminę savo egzistencijos viltį ir besąlygiškai tikime Jo visų pažadų išsipildymu, kilniausiu mūsų viso gyvenimo bei dabartinio laiko atkarpėlės pašventinimu, tada Jo mokslo tikrumas ir asmeninis, artimas draugystės su Juo ryšys išsklaido visus abejonių rūkus, ir mes visose gyvenimo aplinkybėse ramiai sakome: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!”. Kai taip elgiamės, Dievo Sūnus iš anksto mūsų viduje mato minčių teisingumą bei sąžinės skaidrumą ir todėl Jam nereikia sakyti skaudžių priekaištų, kurie mus vestų į atgailą.

Tačiau kitaip Jėzus elgėsi su tais žydais, kurie, būdami šventoje sinagogos erdvėje, pradėjo prieš Jį mintimis ir žodžiais maištauti, ir netrukus jų pyktis virto įniršiu bei juodžiausiu ketinimu – bematant ir be pasigailėjimo įmesti Jį į mirties nasrus (Lk 4, 29). Be abejonės, tai buvo šėtono slaptų užmačių strategija – bandyti susidoroti su Tuo, kurio jis visa esybe nekenčia, ir ta neapykanta tik auga, nes Jo atėjimas į žemę nenumaldomai artina jo paties gėdingą fiasko… Skaudžiausia, kai žmogaus širdis ima ir suakmenėja, o proto veikla tampa beprotiškų kėslų paranoja. Tada jis – nebe Dievo atvaizdas, bet velnio iškamša, ir pasmerktoji dvasia juo negailestingai manipuliuoja.

Tai – pražūtinga dvasiškai apakusiojo būklė, kai Dievas jam leidžia „vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera“ (Rom 1, 28). Visagalis turi pakankamai fizinių jėgų, idant sustabdytų sveikos nuovokos netekusio asmens riedėjimą žemyn. Tačiau Jis ne todėl suteikė piktavaliam užsispyrėliui sprendimų bei veiksmų laisvę, idant vėliau imtų ir ją atimtų. Jei taip įvyktų, žmogus netektų didžiosios savasties ir panašumo į Dievą, ir tada Jo kūryba tikrai būtų ne visai pavykusi. Dievas, kurdamas žmoniją, iš anksto žinojo, kad kai kurie asmenys net ir mirties patale prieš Jį maištaus. Bet tai nėra Kūrėjo ribotumas, bet Jo visagalybės įrodymas.  Pagerbdamas individų laisvės orumą ir nekęsdamas nuodėmės, Jis nebijojo sukurti žmonių, kurie vėliau prieš Jį Patį sukils, niekins ir net nužudys.

Taigi visi, kurie nenori nė žingsnio žengti savęs atsižadėjimo taku, vedančiu į Jėzaus laisvės pievas, savanoriškai pasilieka už Gyvenimo borto. Kai kurie net gali sakyti: „Aš tikiu ir myliu Jėzų“. Bet kas iš to, jei jie myli Jį tik nenustygstančiu liežuviu, o ne tiesa ir darbu (plg. 1 Jn 3, 18). Kas nepriima Jėzaus perkeičiančios meilės, tas nepriima savęs tokio, kokį jį mato Dievas. Tada žmogus ne tik nepajėgia (pagal Viešpaties planą) mylėti save bei kitų, bet jame įleidžia šaknis netvarkinga meilė sau ir kūriniams, kuri ilgainiui pjaus tą nuodėmės derlių, kurį pasėjo.

Dieviškas gailestingumas veikia per krikščionis, kai jie, suprasdami šios vienintelės žemėje egzistencijos svarbumą, ne tik maldos galia pristabdo pernelyg įžūlų sunkiai nusidedančiųjų keliavimą į pragaištį, bet ir budi, ir prašo Aukščiausiąjį, kad skelbdami Dievo žodį, patys nebūtų atmestini, kad visu savuoju gyvenimu būtų dangaus verti.

Džiugi naujiena yra ta, kad Jėzaus mirties valanda tuomet dar nebuvo išmušusi, nes jei Jis būtų miręs ne ant kryžiaus, o kalno papėdėje, nebūtų buvę Išganymo, kurio šviesoje mes dabar regime savąją stulbinančios Ateities viziją. Ji prasideda ir niekada nesibaigia, kai mes Kristaus valiai kasdien savuoju gyvenimu sakome „taip“. Taigi „taip“ ir „dabar“ – dvi mūsų kojos, kuriomis žengiame į save ir pas Jį.

Kun. Vytenis Vaškelis