KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2026

Visatos Valdovas ir mūsų ateitis

Paskutiniojo teismo vaizdinys

Savo neprilygstamą šlovėje atėjimą – Paskutinį teismą – Dievo Sūnus iliustruoja visiems suprantamu palyginimu. Jėzus prabyla apie anais laikais buvusią piemenų praktiką Palestinoje. Avys ir ožkos dieną ganėsi kartu. Tačiau dienos pabaigoje piemenys jas atskirdavo. Ožkoms reikėjo šiltesnės patalpos, o avys, kurios buvo labiau vertinamos, verčiau linko „mėgautis“ gryno oro šviežumu.

Kadangi Paskutinis teismas bus visuotinis, todėl palies visus žemės gyventojus…  Tuomet žmonės Jėzų pamatys kaip ypatingą Teisėją, turintį galią atskirti „avis nuo ožių“. Tai bus ne tik tam tikra gėrio ir blogio, meilės ir nuodėmės takoskyra, bet, pasak šv. Kryžiaus Jono, savo gyvenimo vakare būsime teisiami pagal meilę.

Sąžiningai motyvuoti poelgiai – nemarumo vaisių daigai

Žinome, kad Viešpats save tapatina su mažiausiaisiais, ypač su išgyvenančiais įvairius kentėjimus bei dvasiškai bei materialiai stokojančiaisiais. Todėl Jo akivaizdoje gražiausi mūsų poelgiai esti ne tada, kai įvairiais būdais mėginame su tam tikru pataikaujančiu saldžiažodžiavimu įtikti, pavyzdžiui,  savo darbdaviams, tikėdamiesi jų išskirtinio dėmesio savo asmeniui, bet didžiausio laimėjimo – Jo dėkingumu trykštančio apkabinimo – susilauksime Anapusybėje, kai dabar, negalvodami apie ten mums paruoštas dvasinių lobių „skrynias“, čia ir dabar stengsimės būti dėmesingi tiems, kurių širdis slegia nusivylimo, vidinio nerimo, baimės ir nepasitikėjimo Dievu akmenys, pirmiausia juos išklausydami ir pagal galimybes vienaip ar kitaip konkrečiai atsiliepdami į jų bėdas…

Taigi net ir mažiausi mūsų tarnystės artimui veiksmai bus priskirti pačiam Dievui, nes bet koks mūsų širdies gerumo judesys, altruistiškai bei sąžiningai (be jokios slepiamos veidmainystės priemaišų) skiriamas kiekvienam žmogui, nepraras savo vertės.

Kada žmogus gali būti tarsi „niekas“?

Paskutinysis teismas, užuot mus „sutraiškęs“, atskleis paslėptus, nuolankius, dažnai neįvertintus meilės gestus, iš kurių buvo suausti mūsų gyvenimo kilimai, simbolizuojantys mūsų ryžtą iki galo eiti (kartu su bendražygiais) savitai siaurais keliais į Gyvenimo šventę Prisikėlusiajame.

Todėl jau dabar verta savęs klausti: „Kaip įsivaizduoju savo susitikimą su Kristumi, ne tik Visatos Valdovu, bet ir ypatingu – vyresniuoju – Broliu, kai mirties akimirką mano siela turės palikti kūną? Ar, remdamasis šiais žodžiais: Jeigu neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor 13, 2), tikiu, kad meilė Dievui bei artimui yra visko šaltinis?“

Neišsitenkame vien avių bei ožių metaforose

Nuo pat atėjimo į šį pasaulį mes tam tikra prasme buvome „ožių“ pusėje (nes gimėme su nuodėme). Kai Kristus, prisiimdamas mūsų kaltybes, jas sunaikino ant Golgotos kryžiaus, tada savo mirtimi ir prisikėlimu Dievo Avinėlis atpirko mus ir padarė mus savo avimis, kurios priklauso Jo Kaimenei – Bažnyčiai.

O priklausyti didžiajai Bendrijai – tai turėti tos Nuotakos – Bažnyčios narių privilegiją, kuri jau dabar seka savuoju Sužadėtiniu Kristumi, idant visi pasiruoštume būti vertiems per Jį susivienyti su pačia Švenčiausiąja Trejybe (amžinųjų Velykų menėje).

Ar verta gyventi „praslystant“?

Nors minėtoji šventė ten, kur niekur kitur nebūna geriau, tolydžio artėja, tačiau, kol nesibaigė mums skirtas laiko limitas žemėje, turime įveikti visas kliūtis, trukdančius Jėzaus pavyzdžiu daryti gera kitiems. Kad tikrasis Karalius galėtų mus pakviesti į nuo pasaulio sukūrimo mums paruoštą Karalystę, neužtenka susilaikyti nuo nedorybių darymo aplinkiniams ir rūpintis vien savo bei šeimynykščių gerove, kad jie nieko nestokotų, kuo mažiau patirtų net tų išbandymų, kuriuos leidžia Dievas, turėdamas išankstinį planą mus visus išmėginti ir mums suteiktas dorybes kaip auksą nuo priemaišų išgryninti…

Taigi jei norėsime kaip slidus ungurys išsisukti iš įvairių situacijų – gyventi „praslystant“, tai yra iš visų jėgų stengtis išvengti bet kokios situacijos, sukeliančios skausmo pojūtį, tada ne tik rizikuotume įkristi į vidinės tuštumos duobę, bet, nebepajėgdami atjausti kitų, visiškai užkietintume savo širdis kitus žmonių bėdoms ir dar labiau nutoltume nuo Jo.

Dieve glūdi viskas, ko reikia

Paskutiniojo teismo metu Karalius tars ir šiuos žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!“

Esame Gerojo Ganytojo avys, kurios klausosi Jo žodžių ir sumaniai juos pritaiko gyvenime; ypač sekmadieniais ateiname į Dievo šventoves dalyvauti šv. Mišių aukoje – švęsti Eucharistijos. Nepraleidžiame progų daryti gera kitiems. Kasdien meldžiame Marijos – Dangaus Karalienės – užtarimo… Nuoširdžiai ir vieningai tariame: „Ateik, Viešpatie Jėzau, ir viešpatauk mumyse!“

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų