Gyvenimo virsmas
Šio sekmadienio Evangelija byloja apie anapusybę, kuri yra visų mūsų neišvengiamybė. Pasak Viešpaties Jėzaus, kas bus vertas įsitraukti į garbingiausios amžinybės kiekvieną esybę kilniausios malonės būdu pašvenčiantį procesą, niekada nebeišgyvens skausmingiausių išbandymų akimirkų ir nebegalvos apie tai, kas susiję su žemiškųjų vertybių laikinumu, nes bus pagauti transcendentinių dalykų stulbinančios traukos jėgos (žr. Lk 20, 35 – 36).
Kai prieš kelias savaites mano mama Emilija staiga parkrito ir sunkiai susižalojo, vėliau dėkojau Dievo Apvaizdai, kad Viešpats neatsitiktinai leido pažvelgti per langą, kad kuo greičiau jai būtų suteikta pagalba ir dėl realiai galėjusių įvykti esminių sveikatos komplikacijų sustabdytas jos galimai netikėtas išėjimas iš šio pasaulio. Nors jai besigydant ligoninės reanimacijoje ir palatoje buvo kritiškų gyvybei momentų, bet nesvyruodamas tikiu, kad Aukščiausiasis, suteikdamas jai malonę labiau panašėti į Nukryžiuotąjį, ją dar stipriau glaudžia prie savo mylinčios širdies ir lieja gaivinančias gailestingumo sroves. Ji po operacijos pamažu sveiksta ir kiek pajėgdama vis meldžiasi bei aukoja savo ligos vargus už aplinkinius…
Pastaruoju laiku ne kartą teko kalbėtis su ypač skausmingus dubens, šlaunikaulio bei kitų kaulų lūžius patyrusiais ligoniais. Prieš sunkiai susižeidžiant, niekas net negalėjo numatyti, kad tai atsitiks taip netikėtai ir apmaudžiai… Viena moteris, būdama alpinistė, kopdavo į kalnus, ir ten ją bėdos tarsi ratu apeidavo, bet nelaimė „pasivijo“ namie, kai netyčia užkliuvo koja už kitos kojos. Ji griuvo, ir sulaužytus kaulus reikėjo operuoti.
Apaštalą Petrą Jėzus buvo iš anksto įspėjęs, kad kai jis pasens, turės ištiesti rankas, ir bus vedamas ten, kur nenori. Būsimąja savo kankinyste jis kilniausiai pašlovinsiąs Dievą (žr. Jn 21, 18 – 19). Viešpats, leisdamas žmonėms įvairius išbandymus, visada turi tam tikrą priežastį ir svarbų tikslą. Ar, pavyzdžiui, mano mama kada nors galvojo apie šlaunikaulio du lūžius, kurie ją „prirakintų“ prie lovos? Ne, ji nenorėjo, kad ja kas nors pernelyg rūpintųsi… Tačiau didieji Dievo planai yra tūkstančius kartų įžvalgesni nei mūsų. Iki pasaulio pabaigos veiks nekintantis antgamtinis principas, kuris byloja: „Dangaus Karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją grobia“ (Mt 11, 12). Manau, kad ne tik mama Emilija, bet ir kiti tikintieji dėl itin pamaldaus gyvenimo būdo (ir ne vien dėl jo) kartais „prisišaukia“ tokius gyvenimo išmėginimus, kurie juos galutinai nuskaistina ir parengia jų krištolines sielas tai nežemiškai palaimai, kuri daugybę kartų pranoks su Jėzumi iškentėtas kančias (žr. Rom 8, 18), kurių Jam atsidavusiems niekada nebus daugiau nei jie galėtų pakelti. Niekada negalime užmiršti: jų aukojamos kančios už kitų žmonių atsivertimą tampa neįkainuojamomis geradarybėmis Visagalio akyse…
Tačiau sunkių išbandymų valandomis kartais gali kilti pagunda už patiriamas kančias pradėti priekaištauti net pačiam Dievui, kaip tai kadaise darė garsaus tiesiaširdžio Jobo žmona, kuri sakė: „Keik Dievą ir mirk!“ (Job 2, 9). Viešpaties mėginamas, visas aptekęs votimis, Jobas, nepraradęs sveiko proto, tarė: „Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2, 10). Nors Jobas negalėjo paraidžiui žinoti šios Gerosios Naujienos žinios apibūdinimo, kad Dievą mylintiems viskas išeina į gera (žr. Rom 8, 28), bet nujautė, kad Visagalis vis tiek jam vienaip ar kitaip pagelbės, ir kančioje patyrė tokį Šventosios Dvasios pripildymą, kuris visais laikais žmones, atsidūrusius įvairiose bėdose, moko bei mokys kantrybės dorybės…
Net ir tiems, kurie nepažįsta Viešpaties, bet stengiasi visur vadovautis Jo prakilnia dovana – jautriu ir melų virusu nepažeistu savo sąžinės balsu, – ateina dar didesnė malonė iš aukštybių: su kantria ištverme priimti tai, kas neišvengiama ir, išmušus laiko pilnumo valandai, per atviraširdiškumą sulaukti antgamtinės šviesos pliūpsnio ir jame pripažinti egzistencinę tiesą: „Iš tiesų yra kažkas didingesnis, kas man padeda mano varguose. Tai – neregimasis Kristus, kuris tampa tarsi apčiuopiamas, kai nesiliauju Jį kvietęs savo širdin…“
Visiems mirusiems tikrai „gresia“ prisikėlimas. Kuo labiau gyvendami žemėje kaip kviečio grūdas apmirėme sau, tuo garbingesnis prisikėlimo rytas išauš Dieve.
Kun. Vytenis Vaškelis