Į viską – Jo akimis

Aklumo tamsa

Kai šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus klausė: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę“ (Lk 6, 39), pirmiausia siekė atkreipti mūsų dėmesį į dvasinio aklumo problemą ir jos pasekmes. Minėtas aklumas – vidinė asmens širdies tamsa. Jo širdies durys pernelyg atvertos išoriniam pasauliui, ir pro jas veržiasi geri, ir blogi dalykai. Dėl jų nesutaikomos priešpriešos individo viduje kyla chaotiška sumaištis, ir jis nebepajėgia atskirti pelų nuo grūdų, blogio nuo gėrio… Užuot (pagal pirminį Dievo užmojį) laisvai tarnavęs Jam, vergauja savo įgeidžiams, ir vis labiau yra valdomas piktosios dvasios.

Savęs pažinimas

Nors, pasak šv. Bazilijaus Didžiojo, „atrodo, kad savęs pažinimas yra vienas sunkiausių užsiėmimų. Net akis, kuri mato išorinius dalykus, nemato savęs, ir net mūsų pačių supratimas, pasirengęs teisti kito nuodėmę, neskuba pastebėti savo klaidas“, tačiau Viešpats nori, kad mes gyventume stengdamiesi save pažinti Jo tiesos šviesoje, kuri demaskuoja mūsų nuodėmės tamsą ir moko užverti savo širdies duris pasaulio tuštybei – „kūno geismui, akių geismui ir gyvenimo puikybei“ (1 Jn 2, 16). Tebegalioja Jo kvietimas budėti, kad mūsų asmeninė šviesa nebūtų tamsybė; tai yra, kad mūsų vidus būtų apšviestas Viešpaties žiburio spindulių (žr. Lk 11, 35-36), ir mes, užuot kitus kritikavę dėl juose esančių netobulumo šapelių, pirmiausia bodėtumės bet kokio blogio apraiškų, silpninančių mūsų maldingą jautrumą pažinti Dievo valią bei ją vykdyti.

Duodi ir gauni

Pasak dvasinio gyvenimo žinovų, tikintieji ne tik vengia pritarimo nuodėmei, bet ir stengiasi šalinti blogas mintis. Krikščionis prie savo širdies durų budi, ir tai yra apsauga, padedanti tuoj atmesti pagundas – besibraunančias vidun paikas mintis. Antai Rytų Bažnyčios mokytojas Evagrijus sako: „Būk savo širdies durininkas, kad neįeitų svetimas. Klausk: Tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“

Taigi blogų minčių nuvijimas – esminis priešnuodis nedoram veiksmui, nes, kai nėra pritarimo blogam ketinimui, nuodėmė subliūkšta tarsi prakiuręs balionas. Tada žmogus, dėkodamas Dievui kad ir už mažą dvasinės kovos pergalę, ir toliau uoliai sieks dorybių, nes vis labiau supras, kad jo minėti širdies gerumo lobiai auga tik tada, kai jie „eikvojami“, tai yra, kai jie naudojami vien tam, kam yra skirti…

Lai kasdien pildosi popiežiaus Pranciškaus žodžiai: Kristaus gyvenimas tampa mūsų; mes gauname naują būties būdą: galime mąstyti kaip Jis, galime elgtis kaip Jis, galime matyti pasaulį ir daiktus Jėzaus akimis.

Kun. Vytenis Vaškelis