Jo ir mūsų išaukštinimas – Jo nukryžiavimo slėpinyje
Viva Christo Rey!
Artėjame prie liturginių metų pabaigos. Šiandien švenčiame visos tvarinijos Pirmgimio – visur viešpataujančio Kristaus Karaliaus šventę, o po dviejų savaičių prasidės naujas liturginis Advento laikotarpis.
Visatos Valdovo šventę popiežius Pijus XI paskelbė jubiliejiniais 1925 metais. Tuo metu kai kuriuose pasaulio šalyse, ypač Rusijoje ir Meksikoje, komunistinių ir nacionalistinių judėjimų veikėjai pirmiausia stengėsi susidoroti su aktyviausiais dvasininkais, bebaimiškai kitiems liudijusiais Viešpatį. Kai Meksikoje 1927 m. lapkričio 23 d., jėzuitų tėvas Miguelis Pro, dėl pasiaukojančios sielovadinės veiklos, buvo suimtas ir atvestas sušaudyti, prieš pat savo kankinystę, sušuko: Viva Cristo Rey! – Tegyvuoja Kristus Karalius!, ir netrukus jis Tą, kurį išpažino tikėdamas, sielai palikus kūną, ėmė garbinti Danguje Jį jau regėdamas.
Kitoks Karalius, kuriam nėra lygių
Kai Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus su dviem vagimis, ant Jo galvos nebuvo iš toli spindinčios karūnos, pelnytai ženklinusios Jo dieviškąją kilmę bei gausybę atliktų stebuklų, vien iš savo nesuinteresuotos meilės tūkstančiams skirtų išgelbėti. Mūsų Karalius žemėje niekada nesėdėjo patogiame soste – pasaulietinės valdžios krėsle, kaip tikėjosi žydai. Į Mesiją jie žvelgė kaip į kariūną, pajėgų jiems revoliuciniu būdu užtikrinti visas prigimtines jų teises ir ribotos apimties laisves, neturinčias jokių sąlyčio taškų su vienintele Tiesa, negęstančius gerumo spindulius skleidžiančia visoje Visatoje. Juk tik iš jos išteka tikrosios laisvės gyvieji šaltiniai, demaskuojantys žmonių veidmainystes ir žadinantys juose troškimą atgimti iš aukštybės, idant iš tiesų būtų įmanoma tolydžio artėti prie Karalystės slenksčio…
Jei žodžiai: Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus! būtų tapę kūnu
Kai Nukryžiuotasis jau merdėjo, kai kurie iš minios galvojo ne apie tai, kodėl ir už ką gėdingiausią kančių taurę geria Nekaltasis, bet galėjo pamanyti: „Štai Jis, galingiausias pasaulio Stebukladarys, neseniai net demonus iš kitų vydavęs lauk ir net mirčiai įsakydavęs iš sustingusių žmonių kūnų pasitraukti, idant į juos sugrįžtų gyvybės pradas, argi Jis Pats, be priežasties nežmoniškai kentėdamas, dabar negalėtų nužengti nuo kryžiaus ir, visiems matant bei girdint, ištartų: „Štai stebuklingai nužengiau nuo kryžiaus, ir išvengiau piktdžiugiško mirties triumfo…“
Kas būtų įvykę, jei Ecce Homo šiuo savitu „prisikėlimu“ – „pabėgimu“ nuo kryžiaus nebūtų pašlovinęs Dievo Tėvo valios? Neįvykdytas Atpirkimas reikštų, jog nėra Dievui Tėvui atsiteista už mūsų padarytas nuodėmes, todėl mes visi būtume neišvengę skaudžiausios pomirtinės lemties po savo asmeninės mirties.
Į Karalystę – ne vieni!
Tačiau dabar yra viskas kitaip. Mes krikščionys, pirmiausia remdamiesi Biblija ir katekizmo tiesomis liudijame, jog per mūsų Viešpaties Jėzaus begalinį pasiaukojimą dėl mūsų išgelbėjimo, kai (skausmingiausioje agonijoje) Jis mirė ant kryžiaus medžio, buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlimu įvykdė Jam skirtą Tėvo planą, esame tie, kuriems skirta karališkoji privilegija – save pačius ir savo kasdienius darbus (tikėjimo malonei veikiant) jungti su didžiąja Viešpaties atlikta Auka ir plėsti savo širdies horizontus, idant mūsų artimo meilė net priešams kaskart mus artintų prie aukščiausių Jėzaus meilės standartų.
Tada į Dangų būsime verti žengti ne vieni, – be galo galėsime džiaugtis ypač tais Jėzaus pralietu krauju išgelbėtaisiais, kuriems žemėje iš širdies kažkuo galėjome patarnauti, tai yra nors mažu dvasiniu postūmiu prisidėjome prie jų pastangų ieškoti Kristaus – esminės mūsų gyvenimus pašventinančios Ašies. O kai jie Jį atrado (arba tiksliau – Jo Paties buvo atrasti), nenuleidome rankų, ir toliau juos maldingais atodūsiais bei kitais būdais stengiamės palydėti Ten, dėl ko tikrasis Karalius atėjo į žemę, idant jų ir mūsų be galo svarbi kelionė su Kristumi žemėje pasiektų egzistencinę atomazgą – naują ir dar neregėto gyvenimo tikrovę Anapus (žr. Lk 23, 43).
Kun. Vytenis Vaškelis