Esame Nenugalėtojo nuosavybė
Mūsų pagrindinis pašaukimas – atrasti didingiausią dovaną – Kristų – ir gyventi kilnaus orumo prisodrintą tarnystės gyvenimą Jame. Kadangi esame Dievo Avinėlio krauju atpirktos žmonijos vaikai, todėl bet koks vertybių skalėje žemiausiųjų individų prigimtinių poreikių perdėtas sureikšminimas bei iškėlimas (kaip nenutrūkstamas tęstinumas) aukščiau už dieviškų dalykų ieškojimą bei nenuilstamą jų siekimą bei įgyvendinimą anksčiau ar vėliau priartins asmens augimo moralinį bankrotą, nes jo širdis bus plačiai atverta negailestingiausio priešo – piktosios dvasios atakoms – ir net užvaldymui.
Neseniai popiežius Pranciškus komentavo Evangeliją, kuri bylojo apie Jėzų, išvarantį netyrąsias dvasias. Jis atvirai bei motyvuotai klausė: „Ar aš esu budrus, ar saugau save, savo širdį, jausmus, mintis? Ar saugau malonės dovaną? Ar saugau manyje esančią Šventąją Dvasią? Ar palieku viską savo eigai, manydamas, kad viskas sprendžiasi savaime? Jei tu nesaugai, ateina tas, kuris yra stipresnis už tave. Bet jei ateina stipresnis ir nugali, jis atima ginklus iš nugalėtojo ir nugalėtasis tampa stipresniojo grobiu”.
Asmeninės sielovadinės praktikos pavyzdžiai liudija Šventojo Tėvo žodžių tiesą. Į kunigą egzorcistą nukentiejusieji nuo ekstrasensų, bionergetikų, okultistų, būrėjų, magų ir panašaus plauko “gydytojų” kreipiasi tada, kai dėl savo lengvabūdiškumo, nežinojimo ir smalsumo jie, užuot patyrę dvasios atgaivą ar tapę laisvi nuo savo bėdų, dar labiau įklimpsta į psichikos ir emocinių sužeidimų liūną.
Nenuspėjami Viešpaties takai! Antai prieš kurį laiką, ieškodamas dvasinės pagalbos, į bažnyčią buvo atvykęs jaunuolis, kuris kreipėsi į ekstrasensą, iš kurio, per „gydymo“ seansą, piktojo veikimas, matyt, perėjo į vaikino vidų… Be to, jis lankėsi pas būrėją, anksčiau užsiiminėjo spiritizmu. Nors po to, kai jis nutraukė visus saitus su tuo parapsichologu, ir jo vidinis santykis su Viešpačiu per maldą bei sakramentų priėmimą grįžo į tinkamas vėžes, bet jis skundėsi, kad dar nėra visiškai išlaisvintas, nes dažnai jaučiąs vidinį tampymą, nerimą bei įvairias įtampas. Egzorcizmo maldos metu šis aukštaūgis jaunuolis netikėtai suklupo ant kilimo ir kelias minutes ant jo į įvairias puses raitėsi… Paskui jis visai aprimo, atsistojo ir iškart už išlaisvinimą spontaniškai dėkojo Dievui. Nebuvo jokios vaidybos ar apsimetinėjimo, nes vaikinas, kurį įdėmiai stebėjau, iš tikrųjų laisvai džiaugėsi atgauta dvasios laisve. Susitikimo pabaigoje mudu, suklupę prieš tabernakulį, dar ilgokai natūraliai džiaugdamiesi dėkojome Aukščiausiajam, šlovinome Jo vardą, kalbėjome atmintinai žinomas maldas ir tarėme „ačiū“ Mergelei Marijai, nes Ji tikrai užtarė mus…
Kyla mintis, kad kartais žmonėms Dievas leidžia tapti nepateisinamo krikščioniško mokymo pagrindų nežinojimo ir savo įnorių tenkinimo aukomis, kad vėliau, kai jie patirs išsilaisvinimo ramybę, galėtų ne tik, kai reikia liudyti, ką jiems padarė Visagalis, bet, kad tai būtų ir gyvenimo pamoka, teikianti malonę tvirtai pasiryžti daugiau, Jam padedant, nebeklampoti buvusių nuodėmių dumble ir nebūti šėtono marionetėmis.
Kai bendrauju su žmonėmis, prašančiais, kad jiems po susitikimų su apsišaukėliais šarlatanais būtų sugrąžinta prarastoji ramybės dovana ir dingtų vidinio susiskaldymo įtampa, kartais tenka priminti, kad nesu magas, kuris burtų lazdele akimirksniu pašalina piktojo veikimo kliuvinius ir bematant atidaro duris į laisvės rojaus sodus. Viską nulemia paties žmogaus apsisprendimas: jei išties nori ne tik kelias valandėles džiaugtis laikino išlaisvinimo saldžia bandele, kurią kremta, kai viską užmiršęs pasaulyje, mėgaujasi jos skoniu, bet trokšta to tikros laisvės pastovumo, kuris yra bendras Dievo bei asmens kasdienių pastangų vaisius, dvasinio gyvenimo oazė, iš kurios nebesinori žvilgčioti į tuštybių mugės blizgučius, bet imi ir susitelki į tai, kas mus artina prie Viešpaties, ir nusigręži nuo to, kas skleidžia šėtoniško melo dūmus.
Teišsipildo popiežiaus Pranciškaus žodžiai mūsų gyvenime: „Prašykime Viešpatį malonės rimtai žiūrėti į šituos dalykus. Viešpats nugalėjo velnią. Prašau, nesileiskime į derybas su velniu! Jis nori pas mus ateiti ir mus pasisavinti. Nejuokaukime. Būkime budrūs! Visada būkime su Jėzumi!” Tai darykime ir nestokosime neblėstančio gyvenimo džiaugsmo.
Kun. Vytenis Vaškelis