Palaiminti, gyvenantys Jame

Platesnis vertinimas

Jėzus iš dangaus pas mus atėjo ne tik pats į viską žvelgdamas per eschatologinės karalystės prizmę, bet ir mus norėdamas išmokyti gyvenimo reiškinius pirmiausia vertinti tikėjimu. Todėl ir Jo mokymas visada turi platesnę potekstę, nei mums iš pažiūros gali atrodyti. Jo žodžių šviesa išsklaido perdėm žmogiškų bei fragmentinių požiūrių miglą ir atveria tiesos begalinę gelmę, kuri yra Jo paties mylinti Širdis.

Skirtingi keliai

Kadangi iš minėtos Širdies trykštanti tiesa nori mus išlaisvinti iš visų melo kerų, šįsyk Jėzus savo mokiniams prabyla apie du žmonių pasirinkimus – palaiminimų ir savigriovos  kelius. Kreipiniu „vargas jums“ Jis įspėja tuos, kuriems savimeilė yra jų esminis atspirties taškas net tada, kai net paskutinę savo gyvenimo valandėlę jie nenori keistis, nes visiškai ignoruoja vidinį Dievo kvietimą per atgailą susitaikyti su Juo bei savimi (deja, kai kurie, pavyzdžiui, dėl labai sunkios sveikatos būklės ir nebesuspėja atgailauti…).

Viltinga ramybė

Kai vadinamame Lygumos pamoksle Jėzus kreipėsi į mokinius ir į susirinkusius žydus: „Palaiminti jūs, beturčiai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20), tai buvo ne vien guodžiantys pažado žodžiai, išsipildantys amžinybėje. Tiesa, Kristus ypač kenčiantiems bei vargstantiems nori būti išskirtiniu palaiminimu, pirmiausia save per sakramentus dovanodamas tiems, kurie Jo ieško ir iš naujo atranda nukryžiuotą Meilę Golgotoje ir išaukštintą Danguje. Tai pranoksta visus mūsų lūkesčius, nes ne veltui apaštalas Paulius sakė: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Taigi Evangelijoje pagal Luką vargšai yra tie, kuriems pirmiausia adresuojama Geroji Naujiena (plg. 4, 18; 7, 22); kurie neturi už ką atsilyginti (plg. 14, 13); kurie serga ir skursta (plg. 16, 20; 21, 3), ir jiems skirta išmalda (plg. 18, 22; 19, 8). Beje, ir šiais modernių technologijų klestėjimo laikais netrūksta bedalių, kuriems Kristus per savo ištikimus tikinčiuosius tiesia pagalbos ranką ir trokšta jų akyse matyti ne nevilties ašaras, bet kad jų veiduose imtų spindėti viltingos ramybės pragiedruliai.

Alkstantis pasotinamas

Supriešindamas skurdą su turtu, alkį su sotumu, verksmą ir juoką, Jėzus į vargšus žvelgia iš amžinybės perspektyvos. Tas, kuris yra alkanas, jam ne tik reikia duonos ir kito maisto, bet toks žmogus yra labiau imlus priimti į savo širdį Viešpatį, kuris teikia jam malonę greičiau pradėti gyventi Dievo ilgesio troškimu, idant tikintysis Jo meilės nesiliautų alkęs visą savo gyvenimą. Antai su malda pasninkaujant, alkį kartais nelengva pakelti, bet tai yra kaina, kurią verta mokėti, nes ji krikščionis stiprina dorybėse ir artina prie Dievo.

Kas verkia, juoksis

Tie, kurie dėl įvairių priežasčių nusiminę verkia, gali rasti tikrąją paguodą tik Jame, žinodami, kad jokios žmogiškosios vertybės nenumalšins jų vidinio liūdesio. Persekiojamųjų ir atstumtųjų kančios turi prasmę tik tada, kai jos išgyvenamos dėl Jėzaus ir su Juo, tai yra, kai jas patiriantis žmogus ar visa bendruomenė nesileidžia į kompromisus su pasauliu ir iki galo laikosi Evangelijos kelio.

Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės, – Kristaus išsipildantis pažadas, nes krikščionių liūdesiui lemta pavirsti džiaugsmu, kurio pasaulis nepažįsta (plg. Jn 16, 20). Tikroji paguoda ateina tik iš Dievo ir tampa dovana, kuria dalijamasi su kitais (plg. 2 Kor 1, 4); o per tikėjimą net sunkūs išbandymai tampa džiaugsmo šaltiniu (plg. 1 Pt 1, 6), nes Dievas visada nori parodyti savo ištikimybę (plg. Pr 21, 6).

Persekiojimai – ne veltui

Palaiminti, kurie nekenčiami… Tik persekiojimai, kurie ateina dėl Jėzaus, dėl ištikimybės Jo mokymui, turi išliekamą evangelizuojančią vertę. Jėzus patikino savo mokinius: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (Jn 15, 20). Jėzus ne kartą išpranašavo persekiojimus dėl Evangelijos (plg. Mt 10, 18, 22; Lk 21, 17). Kai, besilaikant Evangelijos, iš tikinčiųjų juokiamasi dėl jų tvirtumo, tada einama siauru Jėzaus keliu, išlaikant radikalaus tikėjimo liudijimo grynumą. „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais (2 Kor 6, 14). Taigi lengvabūdiški kompromisai su pasauliu niekada nebuvo naudingi Bažnyčiai.

Gilesnis džiaugsmas

Džiaukitės… Giliausio džiaugsmo šaltinis – ne iš tuštybės persekiojimų ieškojimas, bet Šventosios Dvasios buvimas tikinčiųjų širdyse, kai jie paklūsta Jos vedimui, kuris vėliau tampa džiaugsmo bei ramybės palaiminimais persekiojimuose dėl Kristaus vardo (plg. Mt 10, 18 – 20).

Antai didis džiaugsmas buvo pripildęs apaštalo Pauliaus širdį, kai jis būdamas Romoje ir matydamas, kaip Evangelija pasiekia vis daugiau žmonių, nepaisydamas savo pančių, rašė: „ (…) džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi“ (Fil 1, 18).

Lai mūsų ištvermė (gyvenant tikėjimu) duoda džiaugsmo vaisius Kristuje. Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: Džiaukitės!

Kun. Vytenis Vaškelis